dirvóžemis, viršutinis purusis Žemės plutos sluoksnis, susidaręs uolienose, veikiamose dirvodaros veiksnių (gyvųjų organizmų, vandens, oro temperatūros), ir gebantis duoti augalų derlių. Dirvožemis – žemės ir miško ūkio pagrindinė gamybos priemonė. Jo susidarymą (dirvodarą) lemia dirvodaros veiksniai. Dirvožemį sudaro kietoji, skystoji, dujinė ir gyvoji fazės (dalys).
Dirvožemio kietoji fazė
Kietojoje fazėje vyrauja mineralinės medžiagos. Jų dalelės pagal dydį skirstomos į frakcijas (grupes). Pirminiai mineralai (kvarcas, feldšpatai, žėrutis ir kiti) ir uolienų nuotrupos sudaro stambiąsias frakcijas, antriniai mineralai (kaolinitai, vermikulitai ir kiti), atsirandantys iš dūlėjančių pirminių mineralų, – smulkesniąsias. Smulkiausios dirvožemio dalelės – dirvožemio koloidai – matuojamos mikrometro dalimis, uolienų nuotrupos – centimetrais. Daugiausia dirvožemyje mažesnių kaip 1 mm dydžio dalelių.
Nuo dirvožemio granuliometrinės sudėties priklauso beveik visos jo fizikinės ir cheminės savybės. Kietosios dalelės – tik dalis dirvožemio, kitą dalį sudaro poros, t. y. įvairaus dydžio ir formos tarpeliai tarp dalelių ar jų agregatų. Porose būna dirvožemio tirpalas ir dirvožemio oras, kurių santykis nuolat kinta, nes dirvožemis gauna kritulių, gruntinio ar drėkinamųjų sistemų vandens, pats eikvoja drėgmę (nuotėkis, garavimas). Kuo porose daugiau drėgmės, tuo blogiau vyksta dirvožemio ir atmosferos dujų mainai, lėtesnė dirvožemio oksidacija, spartesnė redukcija. Kietųjų dirvožemio dalelių (ypač jų molio frakcijos) paviršiaus energija reiškiasi dirvožemio sorbuojamąja geba ir dirvožemio buferiškumu. Kietosios dirvožemio fazės organinę dalį sudaro humusas ir apirę augalų ir gyvūnų likučiai. Natūraliomis sąlygomis iš organinių medžiagų augalai gauna didumą jiems reikalingo azoto. Daugelis organinių medžiagų spartina ir dirvožemio organinių mineralinių struktūrinių agregatų susidarymą, gerina dirvožemio struktūrą.
būdingiausi dirvožemiai: 1 – kalkžemis, 2 – juodžemis, 3 – rudžemis, 4 – išplautžemis, 5 – jauražemis, 6 – palvažemis, 7 – šlynžemis, 8 – salpžemis, 9 – rūgštžemis, 10 – verstžemis
Dirvožemio skystoji fazė
Skystoji fazė yra dirvožemio tirpalas (dirvožemio vanduo su ištirpusiomis mineralinėmis, organinėmis medžiagomis ir dujomis); iš jo augalai pasisavina dirvožemio maisto medžiagas. Augalų mitybai ir augimui labai svarbu dirvožemio tirpalo pH (palankiausios sąlygos, kai pH 6,0–6,5) ir dirvožemio tirpalo osmosinis slėgis, priklausantis nuo tirpalo koncentracijos ir ištirpusių medžiagų disociacijos laipsnio. Jeigu dirvožemio tirpalo osmosinis slėgis didesnis ar lygus augalo ląstelės skysčio osmosiniam slėgiui, tai augalas dirvožemio tirpalo ir jame esančių medžiagų nepasisavina. Daugelio kultūrinių augalų ląstelės skysčio osmosinis slėgis yra iki 0,5·105 kPa, o druskamėgių – iki 1,0·105 kPa.
Dirvožemio dujinė fazė
Dujinė fazė yra dirvožemio oras. Optimalus oro kiekis dirvožemyje yra 10–20 % dirvožemio tūrio. Oras būna įvairios būklės: adsorbuotas dirvožemio dalelių paviršiuje, ištirpęs dirvožemio tirpale (vandenyje), laisvai pasiskirstęs dirvožemio porose (tuštumose) ir susisiekiantis su atmosferos oru. Kuo dirvožemis poringesnis, tuo daugiau jame oro ir drėgmės atsargų. Dirvožemio oras susideda iš azoto, deguonies, anglies dioksido, vandens garų, lakiųjų organinių junginių ir kitų dujų. Dirvožemio ore azoto dažniausiai būna 70–80 %, deguonies – 18–20 %, randama ir dujų, kurių atmosferos ore beveik nėra (vandenilio sulfido, metano, etileno ir kitų angliavandenilių). Dirvožemio biologiniai procesai vyksta normaliai, kai dirvožemio oras nuolat atsinaujina. Dirvožemio oro režimas gerinamas agrotechnikos priemonėmis: žemė gerai įdirbama, tręšiama organinėmis trąšomis, sudaroma patvari struktūra, pagilinamas armuo, akėjama, melioruojama.
Dirvožemio gyvoji fazė
Gyvąją fazę sudaro dirvožemio mikroorganizmai, bestuburiai ir stuburiniai gyvūnai (dirvožemio fauna). Viename dirvožemio kvadratiniame metre būna nuo 10 iki kelių šimtų stambesnių bestuburių (sliekų, vabalų, lervų) ir nuo 1000 iki kelių šimtų tūkstančių smulkesnių (nematodų ir kitų). Viename dirvožemio grame būna tūkstančiai pirmuonių. Dirvožemio fauna dažniausiai gyvena viršutiniame dirvožemio sluoksnyje (iki 20 cm gylio; sausose vietose – iki kelių metrų). Dėl dirvožemio faunos gyvybinės veiklos dirvožemyje spartėja medžiagų apykaita, organizmų likučių mineralizacija, keičiasi druskų režimas, gerėja jo poringumas, struktūra, laidumas orui ir vandeniui.
Dirvodaros procesai ir veiksniai
Vykstant įvairiems dirvodaros procesams dirvodarinė uoliena sluoksniuojasi į genetinius dirvožemio horizontus (jie sudaro dirvožemio profilį, tai yra įvairaus gylio vertikalaus viršutinio žemės sluoksnio pjūvį, kuriame matyti dirvožemio morfologinė sandara). Viršutiniuose horizontuose kaupiasi organinės medžiagos, azotas, fosforas, kalis, kalcis, magnis. Dirvodaros veiksniai lemia medžiagų ir energijos mainus tarp dirvožemio ir kitų gamtos kūnų (pvz., sistemoje atmosfera–dirvožemis–augalija–mikroorganizmai), medžiagų ir energijos virsmą pačiame dirvožemyje (be medžiagų difuzijos), medžiagų ir energijos judėjimą dirvožemyje. Visi šie dirvodaros procesai yra ciklinio pobūdžio (paros, metų ciklai).
Dirvodaros veiksniai ir procesai įvairiose teritorijose ir įvairiu metų laiku skirtingi, dėl to dirvožemiai labai įvairūs. Dabartinės genetinės dirvožemių klasifikacijos pagrindas – dirvožemio profilio sandara, rodanti dirvožemio evoliuciją. Dirvožemio klasifikacijos pagrindinis vienetas – sistematinė dirvožemių grupė. Dirvožemių grupės, būdingos tam tikrai Žemės paviršiaus daliai, sudaro (dažniausiai pagal geografinę platumą) dirvožemių zonas. Kalnuose dirvožemiai išsidėstę vertikaliomis zonomis.
Žmogaus ūkinė veikla daro didelę įtaką dirvožemio fizikiniams, cheminiams ir biologiniams procesams, dirvožemių susidarymui, evoliucijai. Netinkamai eksploatuojama žemė mažina dirvožemio produktyvumą, gali sukelti dirvožemio eroziją, neigiamus dirvodaros procesus, vadinamus dirvožemio degradacija.
Dirvožemio tyrimo mokslas vadinamas dirvotyra.
Lietuvoje
Lietuvos dirvožemis susidarė nuosėdinėse uolienose – molyje, priemolyje, priesmėlyje, smėlyje ir biogeninės kilmės dirvodarinėse uolienose (durpėse). Lietuvos vidurio žemumoje ir nedideliais plotais kitose Lietuvos vietose (kur nėra drėgmės pertekliaus) karbonatingose moreninėse nuogulose susidarė rudžemiai ir išplautžemiai. Vakarinėje ir pietrytinėje šalies dalyje giliau nekarbonatinguose moreniniuose priemoliuose paplitę balkšvažemiai. Fliuvioglacialiniuose ir limnoglacialiniuose smėliuose susidarė smėlžemiai ir jauražemiai. Organogeninėse uolienose paplitę durpžemiai, o upių slėniuose, jūros ir ežerų pakrantėse – salpžemiai. Nedideliais plotais eroduotame reljefe paplitę pradžiažemiai, karbonatingose uolienose – kalkžemiai, dvilytėse uolienose lygesniame reljefe – palvažemiai, reljefo pažemėjimuose negiliai slūgsant gruntiniam vandeniui – šlynžemiai. Prie senų gyvenviečių ir miestuose nedidelius plotus užima trąšažemiai.
1336
-dirvožemis