dižas, aprangos dalis – sagtimi susegama juosta. Naudojamas drabužiams susijuosti ar kaip drabužių dekoratyvinė detalė; senovės laikais prie diržo segti įvairūs daiktai. Būna odos, audinio ar plastiko.
Istorija
Lietuvos šaulių sąjungos šaulio uniformos diržas (1991; Vytauto Didžiojo karo muziejus)
Priešistoriniais laikais diržai būdavo daromi dažniausiai iš odos, pintinės ar austinės medžiagos, apkaustomi metalu. Vyrai prie diržo kabindavosi ginklus (durklą, kalaviją, peilį), geriamąjį ir medžiojamąjį ragą, skiltuvą, galąstuvą ir kita, moterys – peilį (su makštimi), adatų dėžutę, raktus. Europoje diržu pradėta puoštis 1–2 a.; mada paplito iš antikos kraštų. Kretoje, senovės Graikijoje ir Romoje diržas buvo būdingas aprangos elementas. Viduriniais amžiais diržas tapo išminties ir garbės simboliu. Diržo, kaip svarbaus drabužio elemento, reikšmė padidėjo paplitus gotikinei (ypač burgundiškajai) madai. 18 a. diržas beveik nenešiotas. Nuo 20 a. 1 dešimtmečio pabaigos diržas – vėl madinga aprangos detalė.
Lietuvoje
2–4 a. vakariniai baltai (daugiausia prūsai) puošėsi metalu kaustytais diržais, iš prūsų diržai plito dabartinės Vakarų Lietuvos, vėliau ir visos Lietuvos teritorijoje. Ypač puošnūs 10–13 a. kuršių vadų ir žymių karių kapuose rasti diržai. Jie dažniausiai puošti siauromis keturkampėmis sidabruotomis ar žalvarinėmis plokštelėmis, prikaltomis žalvarinėmis vinutėmis, arba kūgelių eilėmis. Dažniausiai į kapą buvo dedami 2 diržai. Puošnių metalu apkaustytų diržų liekanų rasta 14–17 a. vyrų (kartais ir moterų) kapuose. Odinių diržų svarbiausia puošybinė detalė buvo metalinė sagtis. Jų ir kitų diržų liekanų randama 12–17 a. moterų, vaikų ir vyrų kapuose.
diržo sagtis iš Taurapilio pilkapyno (5–6 a.)
diržo sagtis iš Dauglaukio kapinyno (2–3 a.)
3130