disciplina arcani (lot. slaptas mokymas), pirmųjų krikščionių paprotys slėpti nuo kitatikių, t. p. nuo katechumenų, kai kurias tikėjimo tiesas ir religines praktikas. Buvo grindžiama Jėzaus Kristaus žodžiais apie pagarbą šventenybėms (Mt 7, 6). Slėpta mokymas apie Švenčiausiąją Trejybę, Krikšto ir Eucharistijos sakramentus, Apaštalų tikėjimo išpažinimą, Viešpaties maldą ir tai aiškinantys raštai, liturgijos šventimo vieta bei laikas. Šių žinių perdavimas kitatikiams laikytas sunkiu nusižengimu bijant profanacijos. Dėl disciplina arcani praktikos krikščionys buvo įtariami bedievyste ir kanibalizmu. Slaptos tiesos katechumenams buvo atskleidžiamos prieš pat krikštą arba įvesdinimo liturgiją. Disciplina arcani paprotys egzistavo nuo krikščionių persekiojimo laikų iki 5 amžiaus. Apie disciplina arcani rašė Kirilas Jeruzalietis, Ambraziejus, Augustinas, Petras Auksaburnis. Perduodami religinį mokymą krikščionys naudojo simbolius (žuvies, inkaro, piemens, balandžio), jie turėjo įtakos atsirasti krikščioniškajam menui. Disciplina arcani terminas atsirado 17 amžiuje per katalikų ir protestantų polemiką, priskiriamas prancūzų teologui J. Daillé (1594–1670).
663