disertãcija (lot. dissertatio – samprotavimas, tyrimas), mokslo darbas, kurį parengęs ir viešai apgynęs asmuo (doktorantas, disertantas eksternas) įgyja mokslo laipsnį.
Bruožai
Disertacijoje turi būti apibrėžtas darbo tikslas, uždaviniai, mokslinis naujumas, aprašyta tyrimo metodika, gauti rezultatai, pagrįstas jų patikimumas ir santykis su kitų tyrėjų atliktais darbais. Disertacijos pagrindiniai duomenys ir teiginiai turi būti išspausdinti moksliniuose leidiniuose (ne mažiau kaip du straipsniai). Disertacija ginama pasitelkiant oponentus, kurie neturi su disertantu bendrų publikacijų ir bent vienas turi būti iš kitos mokslo institucijos.
Istorija
Disertacijos viešojo gynimo sistema pradėjo formuotis viduramžiais vokiškai kalbančių šalių universitetuose, 16–17 amžiuje paplito ir kitose šalyse.
Disertacijos Lietuvoje
Lietuvoje disertacijas pradėta ginti 16 amžiaus pabaigoje. Vilniaus universitete pirmoji daktaro disertacija apginta 1583, Lietuvos universitete – 1926.
1945–1990 disertacijos buvo ginamos pagal SSRS galiojančią tvarką, 1990–1992 – pagal Vyriausybės nustatytą laikiną tvarką, 1993–2003 – pagal Vyriausybės patvirtintus nuostatus doktorantūros komitetuose, nuo 2003 ginamos prie universitetų sudaromose mokslo krypčių tarybose.
Lietuvoje disertaciją leidžiama ginti asmenims, turintiems magistro kvalifikacinį laipsnį arba jam prilygstančią aukštojo mokslo kvalifikaciją ir išlaikiusiems doktorantūros egzaminus.
2174