disideñtai (lot. dissidens, kilm. dissidentis – nesutinkantis, prieštaraujantis), asmenys, neišpažįstantys valstybės oficialios religijos. Prancūzijoje 16–18 a. disidentais buvo laikomi hugenotai, Vokietijoje iki 1919 – senkatalikiai; Anglijoje 16–17 a. disidentai vadinti nonkonformistais. 16 a. pradžioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Lenkijos karalystėje disidentais buvo vadinami visi nekatalikai, visų pirma stačiatikiai (nuo 1596 Brastos unijos – dizunitais). 16 a. viduryje evangelikai liuteronai, evangelikai reformatai ir čekų broliai vadinti eretikais, nuo 1573, patvirtinus Varšuvos konfederacijos aktą – disidentais. 1717 Varšuvos seimo nutarimu stačiatikius vėl imta vadinti disidentais. Gegužės trečiosios konstitucijoje (1791) paskelbus visišką tikybos laisvę disidentų sąvoka nebevartota. 18 a. tariamas disidentų gynimas buvo vienas pretekstų Rusijai kištis į Abiejų Tautų Respublikos vidaus reikalus.
2271