disideñtų judjimas SSRS susiformavo 20 a. 6–7 dešimtmetyje. Disidentais buvo vadinami SSRS piliečiai, vienokia ar kitokia forma reiškiantys nepritarimą šalyje egzistuojančiai santvarkai, ideologijai, ir formuluojantys pažiūras, besiskiriančias nuo oficialiai egzistuojančios ideologijos bei praktikos.
Judėjimo atsiradimo prielaidos ir pradinis laikotarpis (1953–1964)
1953 03 mirus J. Stalinui ir SSKP XX suvažiavimui pasmerkus šio diktatoriaus kultą prasidėjo laikino santvarkos švelnėjimo laikotarpis. Iš pradžių piliečių lūkesčiai iš dalies pasiteisino – iš laisvės atėmimo įstaigų sugrįžo šimtai tūkstančių SSRS ir kitų šalių politinių kalinių, SSRS buvo organizuojami pasauliniai kongresai, festivaliai ir kita. Pasirodė A. Solženicyno apysaka Viena Ivano Denisovičiaus diena, publikuota paties N. Chruščiovo nurodymu. Stichiškai kūrėsi neformalios studentų, tarnautojų, šiaip pažįstamų asmenų grupės. Anot V. Bukovskio, disidentų judėjimas gimė ne kaip siekis pakeisti politinę santvarką, bet kaip moralinės pozicijos nebūti šios santvarkos dalimi išraiška. 1958 06 29 prie V. Majakovskio paminklo Maskvoje įvyko neformalus jo poezijos vakaras; tokie sambūriai tapo nuolatiniais. Iš pradžių valdžia neteikė jiems reikšmės, tačiau šiuose mitinguose pradėjus skambėti politiniams pareiškimams 1961 04 keli mitingo dalyviai buvo sulaikyti, trys nuteisti kalėti. Mitingų dalyvis V. Bukovskis buvo pašalintas iš universiteto. 1956–57 Maskvos universiteto Filosofijos ir Istorijos fakultetų studentai ir dėstytojai reikalavo nuosekliai liberalizuoti dėstymą, atsisakyti humanitarinių mokslų dogmatizavimo. Istorikų būrelis (vadovas aspirantas Levas Krasnopevcevas) palaikė ryšius su Lenkijos ir Rytų Vokietijos politiniu pogrindžiu, siekė radikaliai reformuoti santvarką, darbininkų teisės į streiką, kad būtų teisiami stalinizmo laikų nusikaltėliai; vis dėlto panaikinti pačią komunistinę santvarką jie nereikalavo. Atšilimas nepalietė sistemos esmės, SSKP nomenklatūra tebeliko valdžioje.
Svarbia disidentų judėjimo atsiradimo prielaida tapo 1956 įvykiai Vengrijoje, kai antisovietinės demonstracijos buvo numalšintos SSRS reguliariosios kariuomenės (Vengrijos revoliucija). Po šių įvykių padaugėjo kritiškai nusiteikusių bei nusivylusių chruščiovine atšilimo politika žmonių. Jaunimas jautėsi esąs apgautas vyresnės kartos, neva pradėjusios atsinaujinimą. 20 a. 7 dešimtmetyje labai paplito pačių kūrinių autorių spausdinama ir leidžiama cenzūrą apeinanti literatūra, platinama tarp draugų ir pažįstamų (savilaida, rusų kalba samizdat), paminėtini Vladimiro Osipovo žurnalas Bumerang (1960), Jakovo Galanskovo Feniks (1961), Rojaus Medvedevo Političeskij dnevnik (Politinis dienoraštis, 1964–70) ir kita. Publicistiniai ir poleminiai tekstai netrukus virto politiniais. Nepaisant valdžios represijų sustabdyti šių tekstų leidimo bei platinimo nepavyko.
Disidentinio judėjimo atsiradimas (20 a. 7 dešimtmečio vidurys)
Per 1964 10 perversmą N. Chruščiovas buvo pašalintas iš SSKP Centro komiteto I sekretoriaus pareigų, jį pakeitė L. Brežnevas. SSKP nomenklatūra atgavo N. Chruščiovo atimtas privilegijas. Netrukus iš oficialių masinės informacijos priemonių dingo J. Stalino kulto ir represijų tema. Politinė demagogija, nevykusios ekonomikos reformos, represinių valdymo priemonių grąžinimas vedė šalį į sąstingį, 20 a. 7 dešimtmečio pradžioje atšilimo laikas baigėsi. 1963–64 prasidėjo pažangių literatų, menininkų (J. Brodskio ir kitų) persekiojimai. Neostalinizmo pavojus vertė burtis demokratijos šalininkus, atsirado žmogaus teisių gynimo organizacijų. Pirmieji pasipriešino rašytojai. A. Solženicyno, Aleksandro Beko, G. Vladimovo, B. Sluckio, O. Berggolc kūriniai atskleidė stalinizmo blogį. Cenzūros nepraleidžiami kūriniai (Abramo Terco, N. Aržako (J. Danielis), Valerijaus Tarsio ir kitų) platinti neoficialiose privačiose leidyklose, atspausdinti rašomąja mašinėle arba publikuoti užsienyje.
1965 valdžia ėmėsi kriminalizuoti kūrinių leidimą užsienyje. 1965 09 A. Siniavskis ir J. Danielis buvo apkaltinti publikavę kūrinius užsienyje ir suimti. Valdžia jų kūriniuose surado neva paslėptą SSRS santvarkos satyrą bei kritiką. Žinia apie jų suėmimą Maskvoje sukėlė jaunimo protesto bangą. A. Jeseninas‑Volpinas parašė Pilietinį kreipimąsi kviesdamas gruodžio 5 d. rinktis į mitingą ir apginti rašytojus reikalaujant atviro jų teismo. Kreipimosi tekstą išplatinę V. Bukovskis, Leonidas Gubanovas, Julija Višnevskaja buvo sulaikyti ir uždaryti į psichiatrines klinikas. Prie paminklo A. Puškinui susirinkę apie 200 žmonių reikalavo atviro rašytojų teismo, gerbti SSRS konstituciją, paleisti iš psichiatrinės ligoninės V. Bukovskį ir kitus. Mitingas išvaikytas, 28 asmenys buvo sulaikyti. Disidentams pradėta dažniau taikyti baudžiamosios psichiatrijos metodai (jie, nors kiek mažesniu mastu, taikyti liaudies priešams per visą komunistų valdymą); 1969 04 29 KGB pirmininkas J. Andropovas pateikė SSKP Centro komitetui psichiatrinių klinikų tinklo plėtimo projektą, siūlydamas naudoti jas ginant SSRS politinius interesus, t. y. dar plačiau įteisinti baudžiamosios psichiatrijos taikymą režimui neįtinkantiems asmenims.
Nuosprendis rašytojams buvo valdžios iš anksto parengtas dar iki teismo, į kaltinamųjų ir gynybos aiškinimus neatsižvelgta, literatūros kūriniai prilyginti agitacijos ir propagandos priemonėms. A. Siniavskis buvo nuteistas 7 m., J. Danielis – 5 m. kalėti. Po poros dienų SSKP Centro komitetas patvirtino SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo nutarimą atimti SSRS pilietybę iš V. Tarsio. 62 žinomų kultūros veikėjų su K. Čiukovskiu priešakyje kreipimasis į SSKP XXIII suvažiavimą prašant peržiūrėti nuosprendį A. Siniavskiui ir J. Danieliui rezultato nedavė; iš suvažiavimo tribūnos kalbėjęs komunistinės santvarkos apologetas M. Šolochovas nuteistus rašytojus pavadino vilkolakiais ir nostalgiškai prisiminė supaprastintus 3 dešimtmečio procesus – tai atspindėjo M. Suslovo ir kitų Centro komiteto narių poziciją: valdžia davė ženklą visuomenei, kad kursas bus keičiamas.
A. Siniavskio (priekyje) ir J. Danielio teismo procesas (1966 02)
K. Čiukovskis konstatavo prasidėjusį stalinistų juodašimčių gerai suplanuotą inteligentijos puolimą. 1966 SSRS baudžiamasis kodeksas pasipildė naujais straipsniais, numatančiais baudžiamąją atsakomybę už valdžios nesankcionuotus susibūrimus, nelegalios spaudos platinimą, politinės tematikos anekdotus. Disidentai turėjo tapti apdairesni rinkdamiesi protesto raiškos formas. Padaugėjo kolektyvinių laiškų ir peticijų akcijų, tačiau mitingų nebuvo visai atsisakyta. 1966 A. Ginzburgas surinko A. Siniavskio ir J. Danielio procesų medžiagą ir pateikė ją SSKP Centro komitetui ir prokuratūrai siekdamas bylos peržiūrėjimo; negavęs jokio atsakymo perdavė medžiagą į užsienį, Frankfurte prie Maino ji buvo išleista kaip Baltoji knyga. 1967 01 A. Ginzburgas buvo suimtas, t. p. suimti Maskvos disidentai Viktoras Chaustovas ir Ilja Gabajus, 1967 01 22 organizavę protesto mitingą Puškino aikštėje, V. Bukovskis, Aleksejus Dobrovolskis ir kiti. Šie procesai pritraukė daugelio inteligentų bei jaunimo dėmesį, brendo įsitikinimas, kad taiki demonstracija negali būti neteisėta, nes nesudaro grėsmės visuomenės saugumui, o įstatymo pažeidėjai yra represinės struktūros. Žmogaus teisių pažeidimai SSRS tapo ir užsienio stebėtojų objektu. Demokratiniame disidentų judėjime tuo metu dalyvavo daugiausia mokslininkai, kūrybinės inteligentijos atstovai. Valdžia naudodama įvairius kanalus tiek SSRS, tiek užsienyje stengėsi disidentus diskredituoti, pateikti kaip pavienius ambicingus asmenis ar nusikaltėlius. Į 7 dešimtmečio pabaigą disidentų skaičius gerokai išaugo. Rusų istoriko Rudolfo Pichojos duomenimis, už antisovietinę propagandą daugiausia nuteista 1959–62 – apie 1600 žm., 1963–66 – apie 500, vėliau nuteistų pagal šį straipsnį mažėjo: 1967–70 nuteista apie 380, 1971–74 – apie 350 žmonių. Be to, daugeliui taikytos administracinės nuobaudos, perspėjimai, grasinimai, šantažas, atleidimas iš darbo, pašalinimas iš SSKP, komjaunimo ir kita.
Disidentų būta ir tarp istorikų, kai kurie istorijos veikalų autoriai nukentėjo dėl objektyvaus istorijos įvykių pateikimo (kada tai nebuvo naudinga režimui). A. Nekričiaus veikalas 1941. Birželio 22‑oji jau buvo įveikęs recenzentų barjerą ir 1965 išleistas, tačiau stalinistai įžvelgė jame visų laikų ir tautų vado vaidmens menkinimą, karo vadų atsiminimai liudijo apie tuometės SSRS vadovybės strategines bei taktines klaidas karo pradžioje. Valdžios inicijuotas knygos aptarimas Marksizmo‑leninizmo institute su tikslu pasmerkti kūrinio autorių nepavyko, galimi kritikai, priešingai, jį palaikė. Labiausiai valdžią supykdė, kad šio aptarimo stenograma pateko į užsienį. A. Nekričius buvo pašalintas iš SSKP, vėliau emigravo. Pasisakymus užrašęs istorikas Leonidas Petrovskis įsitraukė į disidentų veiklą, 1968 buvo pašalintas iš SSKP ir atleistas iš darbo. Nekričiaus byla žymėjo takoskyrą tarp demokratijos šalininkų ir neostalinistų. Leidyklų redaktoriams liepta nepublikuoti darbų, kuriuose buvo J. Stalino ar kitų SSRS vadų menkinimo, jų klaidų, juolab nusikaltimų, konstatavimo elementų. Tačiau tai buvo vykdoma tik iš dalies – kritinio pobūdžio publikacijos tęsėsi. Minėtinas R. Medvedevo leistas Politinis dienoraštis, 1967 jis parašė garsų darbą Prieš istorijos teismą, išleistą daugelyje pasaulio šalių.
Reikšmingas buvo 1968 įsteigtas politinių kalinių fondas, 1969 – Žmogaus teisių SSRS gynimo iniciatyvinė grupė, 1970 – Žmogaus teisių SSRS gynimo komitetas. Šios organizacijos suteikė disidentams visuomeninį statusą.
Disidentų judėjimo pakilimas (1968-1974)
20 a. 7 dešimtmečio pabaiga buvo SSRS demokratėjimo kulminacija. Viešumo akcijos parodė daugybę visuomenės teisinių, socialinių, religinių problemų. Į šias akcijas pradėjo kreipti dėmesį Vakarų masinės informacijos priemonės. Vis dažniau disidentams taikyta baudžiamoji psichiatrija, kai kurie jų buvo išsiunčiami iš šalies, tačiau disidentai išmoko naudotis tiek savo bendraminčių, tiek valdžios klaidomis, plėtė idėjinę patirtį, ieškojo naujų saviraiškos galimybių; tas progas valdžia suteikdavo vis dažniau. 1968 08 SSRS įvedus kariuomenę į Čekoslovakiją (Prahos pavasaris) išsisklaidė paskutinės viltys sudemokratinti santvarką. Rašytojas Aleksejus Kosterinas, dalyvaujant generolui disidentui P. Grigorenkai, adresavo Čekoslovakijos vyriausybei laišką, palaikantį čekų ir slovakų laisvės kovą, jis buvo perduotas Čekoslovakijos ambasadai Maskvoje. Pats P. Grigorenko slaptame laiške A. Dubčekui perdavė savo sukurtą galimos sovietų agresijos stabdymo planą blokuojant Čekoslovakijos oro uostus ir pagrindinius kelius iš Rytų Vokietijos, Lenkijos ir Vengrijos. 1968 08 25 12 val. Raudonojoje aikštėje aštuoni SSRS piliečiai: N. Gorbanevskaja, Vadimas Delone (Delaunay), Larisa Bogoraz, Konstantinas Babickis, Vladimiras Dremliuga, Pavelas Litvinovas, Viktoras Fainbergas ir Tatjana Bajeva išskleidė plakatus Gėda okupantams!, Rankas šalin nuo ČSSR!, Laisvę Dubčekui!, Už jūsų ir mūsų laisvę!, Tegyvuoja laisva ir nepriklausoma Čekoslovakija! Demonstrantai tikėjosi, kad tuo metu iš Kremliaus bus išvežami internuoti Prahos pavasario lyderiai, tačiau po 2 min. pribėgę civiliais drabužiais apsirengę apsaugos darbuotojai išplėšė plakatus ir sumušė demonstrantus, o netrukus privažiavę milicijos ekipažai juos išvežė. Šis protestas turėjo didelės simbolinės reikšmės: apginta SSRS demokratinės visuomenės garbė moraliai ginant sovietų agresiją patyrusias demokratijos siekiančias šalis. Atviros disidentų protesto akcijos valdžiai buvo pavojingesnės nei slapta veikla, nes buvo matomos užsieniui. Prahos pavasaris paskatino ne vieną autoritetingą mokslo ar meno atstovą (pvz., A. Sacharovą) pasirinkti disidento kelią. Savo ruožtu tai labai sustiprino pačius disidentus. 1968 įvyko pirmasis A. Sacharovo viešas pasirodymas, privačiai išleista jo brošiūra Pamąstymai apie pažangą, taikų sambūvį ir intelektinę laisvę.
Viena svarbiausių disidentų užduočių buvo išmokti operuoti teisinėmis kategorijomis, mokėti gintis tardymuose ir teismuose, jų gretose stokota patyrusių teisininkų – ekspertų ir konsultantų. A. Jeseninas‑Volpinas, į disidentų judėjimą patekęs dėl savo eilėraščių bei asmeniškai patyręs baudžiamąją psichiatriją, 1968 sudarė Teisinę atmintinę tiems, kurių laukia tardymas. Ši atmintinė padėjo daugeliui žmogaus teisių gynėjų išvengti tipinių klaidų ir tardytojų provokacijų.
Svarbiu įvykiu tapo leidinio Chronika tekuščich sobytij (Dabartinių įvykių kronika) pasirodymas 1968 04 30. Jame spausdinta informacija apie piliečių persekiojimus, teismų procesus, padėtį įkalinimo vietose. Pirmoji redaktorė N. Gorbanevskaja 1969 12 24 buvo suimta, 1976 emigravo į Prancūziją. Disidento P. Jakiro, karvedžio J. Jakiro sūnaus, bute nuolat rinkosi Maskvos disidentai, lankydavosi užsienio korespondentai, disidentai iš kitų miestų. Šiame disidentų judėjimo etape kilo organizacijos sukūrimo poreikis, susiformavo organizacinis branduolys. Disidentai pasidalijo į vadinamuosius politikus ir moralistus, pirmieji pasisakė už aktyvesnį disidentų dalyvavimą politiniame gyvenime, antrieji palaikė moralinio protesto taktiką. 1969 05 28 grupė disidentų kreipėsi į Jungtines Tautas su prašymu apginti SSRS paminamas piliečių teises, jį pasirašė 15 aktyvistų, prisistačiusių kaip Žmogaus teisių SSRS gynimo iniciatyvinė grupė – taip spontaniškai gimė organizacijos pavadinimas, nors tąsyk atsakymo iš Jungtinių Tautų nebuvo sulaukta. Grupė buvo sudaryta į Vidurinę Aziją ištremtų Krymo totorių iniciatyvinių grupių už sugrįžimą į istorinę tėvynę pavyzdžiu, vienas Maskvos grupės narių buvo Krymo totorių veikėjas M. Džemiliovas (Dabartinių įvykių kronikos idėja lakoniškai, bet periodiškai informuoti apie teisių pažeidimus ir disidentų kovą t. p. buvo perimta iš Krymo totorių). Sovietų valdžia Žmogaus teisių SSRS gynimo iniciatyvinės grupės narius laikė politine opozicija, nors patys grupės nariai deklaravo savo apolitiškumą ir rūpinimąsi žmogaus teisėmis. Iniciatyvinės grupės nariai persekioti, kalinti, kankinti taikant baudžiamąją psichiatriją, dalis jų vėliau emigravo, baigė gyvenimą savižudybe. 1972 06 buvo suimtas P. Jakiras, valdžios laikytas pagrindiniu Iniciatyvinės grupės organizatoriumi, 1972 09 – Viktoras Krasinas. Bendraminčius nemaloniai sukrėtė jų abiejų viešas atgailavimas, anot L. Aleksejevos, P. Jakiras ir V. Krasinas, tardomi ir bauginami sušaudymu (P. Jakiras – ir dukros įkalinimu), davė parodymus maždaug apie 200 žm., kitų vertinimais (Julijaus Kimo), P. Jakiro parodymai niekam nepakenkė. Analogiškos disidentų grupės buvo likviduotos ir Baltijos šalyse, Ukrainoje, Baltarusijoje, Kazachstane ir kitur (iš viso 1967–71 likviduota apie 3100 grupių).
SSRS vadovybei grįžtant prie stalininių valdymo metodų disidentų judėjimas stiprėjo ir kūrė savo organizacinę struktūrą, nors patys nelabai aiškiai suvokė savo programinius tikslus bei taktiką. Vieni disidentai pasisakė už marksizmo-leninizmo atsinaujinimą (R. Medvedevas), kiti – už krikščionišką tautiškumą (A. Solženicynas), treti – už vakarietiško tipo liberalizmą (Andrejus Amarlikas).
Vėlyvasis brežnevizmas 1975–1985. Helsinkio grupė
Valdžios represijos 20 a. 8 dešimtmečio viduryje kuriam laikui pristabdė disidentų veiklą. 1974 pavasarį vėl pradėta leisti Dabartinių įvykių kronika, jos numeriai patekdavo ir į užsienį. Vakaruose atsidūrę disidentai tęsė savo teisių gynimo SSRS veiklą. V. Čalidzė, kuriam 1972 buvo atimta SSRS pilietybė, Niujorke anglų ir rusų kalbomis leido Teisių gynimo SSRS kroniką. Vakarų politikai ir visuomenės veikėjai pradėjo kur kas labiau domėtis teisių gynimo SSRS klausimais – tai vėlyvojo disidentų veiklos laikotarpio skiriamasis požymis. Laisvės atėmimo įstaigose atsidūrę disidentai supažindindavo kitus kalinius su kovos dėl jų teisių būdais bei galimybėmis. SSRS disidentai pradėjo dalyvauti gindami kitų šalių piliečių, sąžinės kalinių teises. Svarbiausiu jų įrankiu tapo 1974 įsteigta tarptautinė organizacija Amnesty International, pradėjo veikti jos SSRS sekcija, kurią sudarė apie 25–30 žm., daugiausia Maskvos mokslininkai (vadovas fizikos ir matematikos daktaras Valentinas Turčinas).
Maskvos Helsinkio grupės vadovas Jurijus Orlovas (1986)
Daugiau garantijų žmogaus teisių gynėjai gavo L. Brežnevui 1975 08 01 Helsinkyje pasirašius Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos (Helsinkio pasitarimas) baigiamąjį aktą, nors SSRS vadovybė nesirengė laikytis jai nepalankių susitarimo sąlygų ir toliau grubiai pažeidinėjo savo šalies bei užsienio piliečių teises. Todėl disidentai 1976 05 12 įkūrė pirmą Helsinkio susitarimo sąlygų vykdymo kontrolės organizaciją – Pagalbos grupę, kuri vėliau gavo Maskvos Helsinkio grupės pavadinimą, jai vadovavo fizikos profesorius Jurijus Orlovas, kuris vyko į teisių gynėjų teismo procesus, bendradarbiavo su A. Sacharovu, P. Grigorenko ir kitais, 1975 12 10 kreipėsi į šalies vadovybę su reikalavimu amnestuoti politinius kalinius, leisti SSRS piliečiams laisvai išvykti iš šalies ir grįžti atgal, suteikti jiems spaudos, streikų laisvę (šiam reikalavimui A Sacharovas ir V. Turčinas nepritarė – manė, kad streikai suardytų ekonomiką).
Pagalbos grupės nariai kreipėsi į tarptautinę bendruomenę kviesdami sudaryti analogiškas grupes kitose pasaulio šalyse ir išreiškė viltį, kad ateityje bus sudarytas Tarptautinis pagalbos komitetas (dokumentą pasirašė J. Orlovas, L. Aleksejeva, Michailas Bernštamas, E. Bonner, A. Ginzburgas, P. Grigorenko, Aleksandras Korčakas, Malva Landa, Anatolijus Marčenko, Vitalijus Rubinas, Anatolijus Ščiaranskis). Apie grupės susikūrimą pranešė užsienio radijo stotys. SSRS valdžia išplatino pranešimą, kuriame buvo pažymėta, kad SSRS nėra prieš pačią kontrolę, tačiau ji negalinti būti antisovietinės organizacijos prerogatyva. Maskvos Helsinkio grupės veikla iš esmės nesiskyrė nuo ankstesnės Iniciatyvinės grupės veiklos renkant bei viešinant žmogaus teisių pažeidimų SSRS faktus, bet pavadinimas, siejantis su Helsinkio baigiamuoju aktu, suteikė papildomos vertės. KGB nuolat grasino grupės nariams suėmimais ir jie skubėjo nuveikti kuo daugiau. Kas dvi savaites buvo išleidžiamas informacinis faktografinis leidinys (iš viso išleista apie 200 dokumentų), nuo pat pradžių kelti Krymo totorių, emigracijos laisvės, sąžinės kalinių, baudžiamosios psichiatrijos, religinių bendruomenių persekiojimo atimant iš šeimų vaikus klausimai. Analogiškos grupės susikūrė ir kitur: 1976 11 09 susikūrė Ukrainos Helsinkio grupė (jos vadovo Mykolos Rudenko butą netrukus užpuolė saugumo provokatoriai), 1976 11 25 – Lietuvos Helsinkio grupė, 1977 01 14 – Sakartvelo, 1977 04 01 – Armėnijos Helsinkio grupės. Šios grupės artimai bendradarbiavo su Maskvos grupe, per Maskvoje veikiančias ambasadas kreipėsi į 35 šalis, pasirašiusias Helsinkio aktą. 1977 01 05 buvo sukurta Psichiatrijos panaudojimo tyrimo darbo komisija politiniais tikslais (Aleksandras Podrabinekas, Viačeslavas Bachminas, Irina Kaplun, Feliksas Serebrovas, Džema Kvačevskaja, Maskvos Helsinkio grupei atstovavo P. Grigorenko, konsultantė teisės klausimais – advokatė Sofija Kalistratova), jos rinkta ir viešinta valdžią kompromituojanti informacija labai pakenkė SSRS tarptautiniam prestižui, kelis sąžinės kalinius pavyko išlaisvinti. 1977 vasarą Vakarus pasiekė A. Podrabineko rankraštis Baudžiamoji psichiatrija, autorius 1978 buvo suimtas ir 5 m. ištremtas į Sibirą.
Maskvos Helsinkio grupė pirmoji paviešino socialinių ekonominių piliečių teisių, pirmiausia teisės į darbą, pažeidimus SSRS. Konstatuota, kad šalies dirbantys asmenys neturi teisės į streikus ir apskritai jokios kitos galimybės apginti savo teises; profesinės sąjungos faktiškai virtusios valstybės įrankiais, užsiima tik darbininkų drausmės ir plano vykdymo reikalais. 1978 12 įkurta Laisva tarpprofesinė darbuotojų sąjunga, turinti teikti savo nariams teisinę ir materialinę paramą, parengė 35 informacinius leidinius apie darbininkų padėtį.
Saugumas neskubėjo areštuoti Maskvos Helsinkio grupės narių, nes tai būtų neigiamai sutikta Vakaruose. Buvo imtasi naujos taktikos – taikyti disidentams ne politinius, bet kriminalinius Baudžiamojo kodekso straipsnius, siekiant tuo būdu kriminalizuoti ir patį disidentų judėjimą. Kriminaliniai straipsniai buvo pritaikyti Maskvos Helsinkio grupės narei Malvai Landai, Ukrainos Helsinkio grupės vadovui M. Rudenkai, A. Ginzburgui ir kitiems.
J. Orlovui, suimtam 1977 02 10, valdžia siūlė išvykti į užsienį, bet jis atsisakė, pasirinkdamas teismą, kuris nuteisė jį 7 m. kalėti ir dar 5 m. tremties (kalėjo ir buvo tremtyje Jakutijoje iki 1986, kai buvo iškeistas į buvusį SSRS atstovybės Jungtinėse Tautose narį Genadijų Zacharovą, suimtą Jungtinėse Amerikos Valstijose už šnipinėjimą). Buvo suimti ir priversti emigruoti ir kiti Maskvos Helsinkio grupės nariai. Suėmimai vyko Ukrainoje, Baltijos šalyse, Užkaukazėje. Visi Helsinkio grupių vadovai gavo maksimalaus termino bausmes – 7 m. kalėjimo ir 5 m. tremties. Tarp disidentų vyravo nuomonė, kad gindami jų bendraminčius Vakarai padarė nepakankamai. Labiausiai čia nusipelnė Amerikos mokslininkų komitetas SOS (gynė J. Orlovą, A. Ščiaranskį). A. Sacharovas susirašinėjo su Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu J. Carteriu, 1977 01 20 perdavė jam įkalintų disidentų, kurie buvo sunkios fizinės būklės ir kuo skubiau turėjo būti išlaisvinti, pavardes (tarp jų S. Kovaliovas, M. Džemiliovas ir kiti). J. Carteris pageidavo asmeniškai susitikti su A. Sacharovu, tačiau valdžia pastarojo neišleido už SSRS ribų. 1977 04 J. Carteris Baltuosiuose rūmuose susitiko su V. Bukovskiu, šis po susitikimo padarė išvadą, kad Jungtinės Amerikos Valstijos ateityje nesiims radikalių priemonių palaikyti SSRS disidentų judėjimą – J. Carteris kalbėjo apie JAV nesikišimo į kitų šalių vidaus reikalus politiką.
V. Bukovskis (antras iš kairės) 5‑ajame Sacharovo kongrese Amsterdame (1984 05 21); pirmas iš kairės Nyderlandų ministras pirmininkas R. Lubersas, trečias ir ketvirtas – profesoriai J. W. Bezemeris ir R. Conquestas
Į Vakarus išsiųstiems disidentams pavyko išpopuliarinti piliečių teisių SSRS gynimo temą, tačiau Vakaruose nesusiformavo vieninga nuomonė, įvairios įtakos grupės vertino disidentų persekiojimus iš savų pragmatiškų pozicijų, kai kurie žmonės pasidavė disidentus diskredituojančiai sovietų propagandai. 1977 10 Belgrado konferencijoje Jungtinės Amerikos Valstijos apkaltino SSRS nevykdant humanitarinių sutarties straipsnių. Tebevyko kitaminčių persekiojimai, žydams, vokiečiams, Krymo totoriams ir kai kurioms kitoms tautoms tebebuvo draudžiama sugrįžti į jų istorinę tėvynę, kontroliuotas piliečių asmeninis gyvenimas. Vis dėlto po 1975 gindami savo prigimtines teises SSRS piliečiai įgijo netiesioginę pasaulio bendruomenės paramą.
Nauja disidentų represijų banga 20 a. 8 dešimtmečio pabaigoje buvo iššūkis Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai ir Vakaruose išsklaidė paskutines iliuzijas, kad mainais už pokario valstybės sienų pripažinimą SSRS paisys žmogaus teisių. Netrukus (1979 12) sekė Vakarus šokiravusi sovietų karinė invazija į Afganistaną (Afganistano karas). Dėl to viešą protestą pareiškęs A. Sacharovas buvo ištremtas į uždarą Gorkio miestą atimant visus turimus vardus ir apdovanojimus, tačiau jo populiarumas dėl antikarinės pozicijos tik padidėjo. Emigravę disidentai ne kartą ragino Vakarų šalių vyriausybes ryžtingiau veikti ir anuliuoti Helsinkio sutartį kaip neveikiantį (nes SSRS nevykdo prisiimtų jo sąlygų) dokumentą, t. p. įsteigti tarptautinę šių sąlygų vykdymo kontrolės komisiją.
A. Sacharovas (dešinėje) ir prezidentas R. Reaganas Baltuosiuose rūmuose (Vašingtonas, 1988 11 14)
20 a. 9 dešimtmečio pradžioje buvo represuoti žinomiausi žmogaus teisių SSRS gynėjai. 1980 baigė veikti sąjunginių respublikų Helsinkio grupės, 1982 09 06 Maskvos Helsinkio grupė paskelbė nutraukianti veiklą, tačiau pačių disidentų veikla tęsėsi, ji tapo nelegali ar pusiau legali. Mėginta leisti naujus periodinius leidinius Metropol, Katalog, Poiski, netrukus jų redaktoriai V. Aksionovas, J. Aleškovskis, G. Vladimovas, Raisa Lert ir kiti buvo suimti ar priversti emigruoti. 1982 06 30 išėjo paskutinis 64‑asis Dabartinių įvykių kronikos numeris, tačiau į užsienį emigravę disidentai pradėjo leisti naujus leidinius – Kontinent (redaktorius V. Maksimovas), Vokietijoje – Aspekty (redaktorius G. Vladimovas), Prancūzijoje – Sintaksis (redaktoriai A. Siniavskis ir Marija Rozanova), buvęs politinis kalinys Kronidas Liubarskis redagavo biuletenį Strana i mir ir žurnalą Vesti iz SSSR – pastarasis leidinys buvo konceptualusis Dabartinių įvykių kronikos tęsinys.
Steigti naujas žmogaus teisių gynimo grupes tapo neįmanoma, disidentų grupės veikė kitais pavadinimais. 1982 06 04 įsteigta grupė Už pasitikėjimą tarp SSRS ir JAV (įėjo 17 žm., negavusių leidimo emigruoti), kuri savo tikslais deklaravo užmegzti ryšius su Vakarų pacifistais, siūlė baigti branduolinius bandymus ir Maskvą paversti nebranduoline zona. Grupės nariams buvo pritaikytas namų areštas ir pareikalauta nutraukti veiklą. Apie 40 Vakarų pacifistinių organizacijų stojo juos ginti, nusiuntė L. Brežnevui protestą. Vis dėlto Vakarai, laikydamiesi nesikišimo principo, neparodė tinkamo ryžto ginant SSRS piliečių teises ir pačius disidentus. Tuo naudodamasi SSRS valdžia užgniaužė organizuotą protestą.
Istorinė reikšmė
SSRS disidentų judėjimas buvo objektyvi ir natūrali reakcija į SSRS totalitarizmo vykdomus prigimtinių asmens laisvių ir teisių varžymus. J. Stalino laikų rezistentai ir politinė opozicija buvo sunaikinti fiziškai, o N. Chruščiovo ir L. Brežnevo laikų pasipriešinimas įgijo liberalios srovės pavidalą, reikštas daugiausia moralinis protestas. Tai buvo paslėptas permanentinis pilietinis karas supriešintoje visuomenėje. Iš esmės dėl disidentų veiklos pasaulis buvo informuotas apie žmogaus teisių padėtį SSRS ir tai neleido valdžiai grįžti prie stalinizmo metodų. Disidentų judėjimas objektyviai lėmė po 1985 prasidėjusius demokratėjimo procesus ir totalitarizmo žlugimą.
A. Rothberg The Heirs of Stalin: Dissidence and the Soviet Regime. 1953–1970 Ithaca 1972; Abuse of Psychiatry for Political Repression in the Soviet Union (United States Senate Committee on the Judiciary) New York 1973; F. J. Feldbrugge Samizdat and Political Dissent in the Soviet Union Leyden 1975; F. C. Barghoorn Détente and the Democratic Movement in the USSR New York‑London 1976; R. Medvedev On the Soviet Dissent: Interwiews with P. Ostellino London 1980; A. Amalrik Notes of Revolutionary New York 1982; J. Woll Soviet Dissident Literature: a Critical Guide Boston 1983; A. Schtromas Dissent and Political Change in the Soviet Union // The Soviet Policity in the Modern Era New York 1984; L. Alexeyeva Soviet dissent. Contemporary Movement for National, Religious and Human Rights Middletown 1985.
1088