disipatyviosios sistemos

disipatỹviosios sistèmos, dinaminės sistemos, kurių tvarkaus proceso energija (mechaninė, elektromagnetinė, cheminė) ilgainiui virsta netvarkaus proceso energija, ir galiausiai – šilumine (išsklaidoma). Mechaninės disipatyviosios sistemos visa energija, t. y. kinetinės ir potencinės energijos suma, jai judant tolydžio mažėja (sklaidosi) ir virsta kitomis, nemechaninės energijos, rūšimis, pvz., šilumine. Praktiškai visos realios sistemos yra disipatyviosios: tai – kietieji kūnai, tarp kurių veikia sausosios ar hidrodinaminės trinties jėgos; klampi ar tampriai klampi terpė, kurioje įtempiai priklauso nuo deformacijų spartos; elektros kontūras, kuriame išorinio poveikio nepalaikomi elektriniai virpesiai išnyksta dėl ominės varžos (elektros energija virsta Joule’o šiluma). Disipatyviąsias sistemas makroskopiniu požiūriu nagrinėja nepusiausvirųjų procesų termodinamika, mikroskopiniu – nepusiausvirųjų procesų statistinė mechanika arba fizikinė kinetika. Mechaninis disipatyviųjų sistemų judėjimas tiriamas naudojantis materialiųjų taškų sistemos, kietųjų kūnų arba tolydžiųjų terpių dinamikos lygtimis. Dažnai tų lygčių sprendimas būna labai sudėtingas. Disipatyviųjų sistemų judėjimo uždaviniai sprendžiami lengviau, kai disipatyviąsias jėgas galima laikyti apibendrintųjų greičių tiesinėmis funkcijomis. Tais atvejais energijos disipacija nusakoma disipatyviąja funkcija.