diskogrãfija (diskas + gr. graphō – rašau), garso dokumentų bibliografija. Jai priklauso dokumentų registracija, bibliografinis aprašas, klasifikacija, leidybos tyrimai ir informacija vartotojui. Diskografijos objektu laikomi visų rūšių garso dokumentai, rengėjais – specialios institucijos (fonotekos, nacionaliniai garso dokumentų archyvai, garso dokumentų leidybos bendrovės, bibliotekos), pavieniai diskologai.
Ištakos, diskografijos katalogai
Diskografijos ištakos siejamos su garso įrašų leidybos bendrovių katalogais, reklaminiais sąrašais. Įvairūs katalogai yra seniausia ir labiausiai paplitusi diskografinių leidinių rūšis, teikianti informaciją apie garso dokumentų leidybos istorinę raidą. Nacionalinė diskografija, sudėtinė valstybės nacionalinės bibliografijos dalis, informuoja apie garso dokumentus nacionaliniu ir valstybiniu požiūriu (turinio, autoriaus, kalbos, leidybos atžvilgiu susijusius su kuria nors valstybe, jos kultūra). Tai diskografijos leidiniai: Guide de disques Prancūzijoje, Der Grosse Schallplatten Katalog Vokietijoje, Record Guide Didžiojoje Britanijoje, Bibliografijos žinios. Garso dokumentai Lietuvoje ir kiti. Leidžiamos teminės diskografijos rodyklės: J. G. Jepseno Jazz Records: a Discography (nuo 1963, Kopenhagoje), J. R. Bennetto Voices of the Past: Vocal Recordings, 1898–1925 (nuo 1955, Lingfielde, Sario grafystė), B. Rust Jazz Records 1897–1942 (išl. 1970 Londone), A. J. Poutono A Label Discography of Long Playing Records (nuo 1975, Blandford Forume, Dorseto grafystė); periodiniai leidiniai su garso įrašų recenzijomis, anotacijomis ir diskografija: Gramophone (nuo 1923, Londone), Disques (nuo 1930, Filadelfijoje), Disques (nuo 1934, Paryžiuje), Down Beat (nuo 1934, Elmhurste, Ilinojaus valstija), American Music Lover (nuo 1935, Niujorke), Musica e dischi (nuo 1946, Milane), Diapason (nuo 1956, Paryžiuje), Fono Forum (nuo 1956, Unterschleissheime, Aukštutinė Bavarija), Le Monde de la musique (nuo 1978, Paryžiuje). Išsamią informaciją pateikia Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) leidybos bendrovė Schwann, periodiškai leidžianti garso dokumentų katalogus Schwann Opus, Schwann Artist, Schwann Spectrum, Schwann DVD.
Profesionalioji diskografija
20 a. 4 dešimtmetyje pasirodė diskografiniai leidiniai, iš dalies prilygstantys bibliografiniams standartams: C. Delaunay Hot Discography (išleista 1936 Paryžiuje), R. D. Darrello The Gramophone Shop Encyclopedia of Recorded Music (išleista 1936, 1942, 1948 Niujorke), vėliau – R. Bauerio The New Catalogue of Historical Records (1898–1909 įrašai; išleista 1947 Londone), suvestinė diskografija Collector’s Guide to American Recordings, 1895–1925 (išleista 1949 Niujorke). Išsami diskografinė medžiaga pateikiama pasaulinėje G. J. Cumingo ir F. Clougho muzikos įrašų enciklopedijoje The World’s Encyclopedia of Recorded Music (WERM, išleista 1925 Londone, papildytas leidimas 1953, 1957). Žymūs plokštelių prekybai ir leidybai populiarinti skirti katalogai: Schwanno bendrovės Long Playing Record Catalog (nuo 1949), Bielefelder Katalog (nuo 1953), Gramophone Long Playing Classical Record Catalogue (nuo 1953), Harrisono Tape Guide (nuo 1955). JAV Kongreso bibliotekos kataloge Music and Phonorecords (nuo 1953) pateikiamas vertingas įrašų sąrašas (katalogo kortelės). Daugelis šiuolaikinių garso dokumentų bendrovių leidžia prekybinius bendrovių ir suvestinius katalogus: Classics: complete catalogue Deutsche Gramophon, DECCA, PHILIPS Classics CD/LP/MC, Video 92/93 (išleista 1993 Hamburge), Compact Disc, Digital Audio Gesamtkatalog: Deutschland, Österreich, Schweiz (išleista 1993 Starnberge).
Asociacijos
Daugelis garso įrašų archyvų, įvairių institucijų, turinčių fonotekas, kolekcininkų, diskologų priklauso tarptautinėms asociacijoms: Tarptautinei garso ir audiovizualinių archyvų asociacijai (International Association of Sound and Audiovisual Archives, IASA, įkurta 1969, 1971–92 leido Phonographic Bulletin, kuris nuo 1993 leidžiamas IASA Journal pavadinimu) ir Garso įrašų kolekcijų asociacijai (Association for Recorded Sound Collections, ARSC, įkurta 1966, leidžia Association for Records Sound Collections Journal, nuo 1985 vadinamą ARSC Journal). Tarptautinės muzikos bibliotekų asociacijos (IAML) žurnale NOTES spausdinama kompaktinių plokštelių apžvalga.
Diskografijos raida Lietuvoje
Lietuvoje diskografijos pradžia irgi susijusi su plokštelių leidyba ir prekyba. Žinių apie 1907–11 Rygoje ir Vilniuje išleistas pirmąsias lietuviškas plokšteles yra jas išleidusios bendrovės Zonophone Record 1910–11 kataloguose (rasti Didžiojoje Britanijoje, iki 2000 apie juos Lietuvoje nebuvo žinoma). Žinomos 1917 ir apie 1918 JAV (bendrovė Victor) bei 1927 Londone (His Master’s Voice) Rygoje ir Vilniuje išleistų lietuviškų plokštelių laidos. JAV pakartotinai ir naujai išleistos lietuviškos plokštelės įrašytos jas leidusios bendrovės Victor reklaminiuose kataloguose (Lietuviški Rekordai Victor 1918, 1919, 1920, 1923, Nauji Victor Lietuviški Rekordai 1925). C. Schutze’s sudarytame bendrovės His Master’s Voice lietuviškų plokštelių kataloge (išleista 1927 Kaune) įrašytos Londone pakartotinai ir naujai išleistos Lietuvai lietuviškos plokštelės. Apie nepriklausomos Lietuvos metais (1918–40) daugiausia lietuviškų plokštelių išleidusios bendrovės Columbia įrašus informuoja du J. Sakalausko sudaryti ir Kaune išleisti prekybos katalogai. 1929 išleistas katalogas nėra išsamus, jame neužregistruota daugiau nei pusė tuo metu JAV įrašytų lietuviškų plokštelių. Antrajame kataloge (1932) aprašomos lietuviškos plokštelės, Columbia bendrovės įrašytos Kaune (1931), Londone, JAV ir išleistos Londone, JAV. Lietuviškos Columbia bendrovės plokštelės, išleistos Londone, įtrauktos į katalogą Columbia Lithuanian Records. International Series N 17. Vokietijos bendrovės Homocord lietuviškų plokštelių kataloge suregistruotos visos 1932 Berlyne įrašytos lietuviškos plokštelės. Informacija (nurodomos ir įrašo datos) apie lietuviškas plokšteles, išleistas JAV iki 1942, pateikiama R. K. Spottswoodo diskografijoje (Ethnic Music on Record. A Discography of Ethnic Recordings Produced in the United States, 1893 to 1942. Volume 3 Eastern Europe).
Sovietų okupacijos laikotarpio centralizuota lietuviškų plokštelių leidyba firmoje Melodija (Maskva) atspindėta šios firmos ketvirtiniuose, metiniuose ir suvestiniuose prekybos kataloguose. Vilniaus plokštelių studija parengė ir išleido lietuviškų plokštelių 6 katalogus: 1961 ir 1967 (apima daugumą 1948–66 išleistų plokštelių), 1972 (1967–70), 1973 (1971–72), 1975 (1973–74), 1992 (1980–89). Juose įrašai išdėstyti pagal atskiras temas, yra plokštelių leidybinių registracijos numerių pagalbinės rodyklės.
Profesionalioji diskografija
Profesionalioji diskografija Lietuvoje pradėta rengti 1997, kai Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Bibliografijos ir knygotyros centras kaip privalomąjį egzempliorių pradėjo gauti visus Lietuvoje išleistus garso dokumentus. Jie registruojami valstybinės bibliografijos rodyklės Bibliografijos žinios dalyje Garso dokumentai. Dokumentai aprašomi pagal tarptautinio standarto bibliografinio aprašo ISBD (NBM) taisykles, medžiaga pateikiama pagal abėcėlę. Leidinyje yra pagalbinės asmenvardžių, antraščių, leidėjų registracijos numerių ir garsinių knygų ISBN rodyklės.
Daug informacijos apie lietuviškas plokšteles yra lietuviškų plokštelių kolekcininko ir tyrinėtojo V. Strolios (JAV) rengiamuose retrospektyviosios lietuvių diskografijos darbuose. Išsami informacija pateikta teminiuose diskografijos leidiniuose – V. Strolios Maironis lietuvių gramofono plokštelėse (Lituanistica nr. 1(13) 1993) ir M. K. Čiurlionio diskografija (2001), I. Kriščiūnienės Lietuvos folkloro garso publikacijų bibliografija (2000 išleido Lietuvos nacionalinis kultūros centras).
809