diskùrsas (pranc. discours – kalba, kalbos tipas, tekstas), specializuota kalbos vartojimo praktika, kalbos (šnekos) stilius, kuris remiasi rutininėmis komunikacijos formomis; simboliškai struktūruojamų, normiškai atkuriamų ir socialiai kontroliuojamų prasmių sistema. Socialinė tikrovė susideda iš daugelio diskursų. Diskurso, kaip socialinių ir humanitarinių mokslų termino, aktualumą ir dažną vartojimą lemia su mokslo filosofijos ir mokslo sociologijos raida susiję metodologiniai pokyčiai. Diskursai yra socialinės tikrovės pažinimo būdai, kurių numanoma paskirtis – veiksmingai apibrėžti, aktyviai ženklinti objektus, kartu struktūruoti, norminti, disciplinuoti socialinius santykius. Diskursų analizė skatina atkurti socialinių apibrėžimų genealogiją, tirti kalbos (t. p. mokslinės) vartojimo praktikas. Esminė epistemologinė problema – išvengti tikėtino ideologinio susitapatinimo su vadinamuoju tiesos diskursu, t. p. vengti absoliutinio reliatyvizmo. Konkretūs diskursai ne tik aprašo pasaulį, bet ir teikia prasmingas praktines prielaidas, kuriomis remdamiesi žmonės apibrėžia tikrovės reikšmes. Skiriama plačioji (populiarioji) ir siauroji (specialioji) diskurso prasmės. Plačiąja prasme diskursas apima visas formalias ir neformalias, sakytines ir rašytines žmonių sąveikos formas, yra kalbos ir šnekos įvairių tipų, tekstų, kasdienės praktikos formų atitikmuo. Siauroji reikšmė žymi epistemologinius pokyčius, kurie sietini su lingvistiniu (diskursyviuoju) tradicinių pažinimo būdų pertvarkymu, reflektyviosiomis socialinių teorijų kryptimis. Tradicinė epistemologija mokslininkų vartojamą kalbą apibūdina kaip neutralų tarpininką tarp pažįstančiojo subjekto ir pažinimo objekto, kurio paskirtis – nedviprasmiškai perteikti minties logiką. Poststruktūralizmas kalbą ir diskursą apibrėžia kaip veiksmingą žinojimo sričių, socialinių sąveikų ir institutų, įskaitant mokslinę praktiką ir tyrimą, konstravimą ir veiksmingą kontroliavimą: diskursai yra socialinės sąveikos disciplinuojančios formos. Šnekos diskursų struktūrizaciją didžiąja dalimi lemia nevienodos kalbančių asmenų socialinės padėtys, įtvirtinančios simbolines perskyras. Diskursyvioji praktika yra galios santykių socialinė institucionalizacija. Diskursai, kaip kasdienės žmonių veiklos organizavimo būdai, suinteresuotai įvardija, kategorizuoja socialinę tikrovę. Tai yra praktiškai įgyvendinami tikrovės valdymo principai, socialiai išplėtotos kalbos vartojimo praktikos, kurias L. Wittgensteinas vadino gyvenimo formomis (vokiečių kalba Lebensformen), todėl diskursai traktuojami kaip sociolingvistinės analizės vienetai. Jų analizės paskirtis – kalbos vartojimo praktikų, retorinių priemonių ir kasdienės rutininės veiklos, įteisinančios socialinės galios perskyras, sociologiniai tyrimai.
L: J.-F. Lyotard Postmodernus būvis: Šiuolaikinį žinojimą aptariant Vilnius 1993; A. Valantiejus Kritinis sociologijos diskursas: Tarp pozityvizmo ir postmodernizmo Vilnius 2004.
1610
SEMIOTIKOJE diskurso teorija apima sintagminėje kalbos ašyje išsidėsčiusių faktų visumą. Natūraliojoje kalboje diskursas sutampa su tradicinės lingvistikos objektu ir yra teksto teksto sinonimas. Teksto ir disrkurso terminai sinonimiškai vartojami pasakymui apibūdinti. Diskursą gali sudaryti ir vienas sakinys, bet visuminė reikšmė nėra lygi atskirų jį sudarančių sakinių sankaupai. Semiotinė teorija diskurse įžvelgia kelis vieną po kitu slypinčius lygmenis. Generuojamo sakymo pakopoje diskursas yra sakytojo ir sakymo adresato sąveikos rezultatas. Neesminę diskurso dalį sudaro sakymo praktikos elementai (kanoninės, žanrinės schemos, frazeologiniai dariniai ir kita), kuriuos pasitelkia individualus sakytojas.F. Saussure’o suformuluotoje kalbos (langue) ir kalbėjimo (parole) priešpriešoje pakeitus kalbos terminą kompetencija (modalinė struktūra, suteikianti objektui galimybę veikti), o kalbėjimą atliktimi (modalinė struktūra, kurią sudaro veikimo pasakymas, valdantis būsenos pasakymą), skiriama semionaratyvinė ir diskursyvioji sakymo kompetencija. Semionaratyvinė kompetencija yra ankstesnė už sakymą, apibūdina sakymo ištakas, diskursyvioji (siaurąja prasme) – sakymo metu apipavidalina diskursyviąsias pasakymo formas. Sakymo pakopoje semionaratyvinės struktūros transformuojamos į diskursyviąsias.
1708