dislokãcijos, Žemės plutos sluoksnių pirminio slūgsojimo deformacijos. Susidaro daugiausia dėl tektoninių judesių (tektoninės dislokacijos) arba slenkant uolienų masėms (aukštai iškeltoms orogeninėse zonose) kalnų šlaitais žemyn (gravitacinės dislokacijos). Dar dislokacijos susidaro kintant uolienų tūriui (anhidritui virstant gipsu), slenkant ledynams (ledyninės dislokacijos), iš Žemės gelmių kylant aukštyn diapirams (diapirinės dislokacijos). Pagal formą skiriamos plikatyvinės (plastinės) ir disjunktyvinės (lūžinės) dislokacijos. Plikatyvinės dislokacijos – tai sluoksnių deformacijos be įtrūkių, sudarančios įvairių formų ir dydžių raukšles bei jų sistemas. Disjunktyvinės dislokacijos – tai Žemės plutos įtrūkiai, plyšiai, sprūdžiai, antsprūdžiai, stūmiai, antstūmiai, kurių vietose Žemės plutos bei litosferos blokai gali būti perstumti įvairiais atstumais (nuo kelių mikronų iki kelių šimtų kilometrų).
plikatyvinė dislokacija
dislokacijos (schema): a – plikatyvinė (plastinė), b – disjunktyvinė (lūžinė)
2406