disonánsas (lot. dissonans – nedarniai skambąs), nesusiliejančių muzikinių garsų sąskambis. Konsonanso priešybė. Disonanso sąvoka netapatinama su negražiu, chaotišku skambesiu (kakofonija). Skirtumas tarp disonanso ir konsonanso griežtai neapibrėžtas, o riba sąlyginė. Disonanso ir konsonanso problema egzistavo per visą muzikos teorijos istoriją, sąvokos turinys kito.
Iki 17 a. disonanso vartosena muzikoje buvo ribojama. Muzikos teorija reikalavo, kad disonansas (įtemptas, nepastovus, nedarnus skambesys) pereitų į konsonansą. Konsonanso ir disonanso priešybės bei kontrasto panaudojimas, ypač mažoro-minoro funkcijų sistemoje, tapo viena pagrindinių muzikos minties plėtros sąlygų. 19 a. pabaigoje muzikos praktikoje disonansas vis dažniau buvo vartojamas kaip savarankiškas, nuo konsonanso nepriklausantis sąskambis.
20 amžiuje savo kūryboje bet kokios sandaros disonansą laisvai vartojo P. Hindemithas, A. Schönbergas. Disonanso ir konsonanso problemą nagrinėjo H. Riemannas, M. Hauptmannas (1792–1868, Vokietija), H. Helmholtzas (1821–94, Vokietija), B. Asafjevas, V. Meduševskis (g. 1939, Rusija), C. Dahlhausas, lietuvių muzikologijoje – J. Juzeliūnas, V. Bičiūnas ir kiti.
3051