dispozcija (lot. dispositio – išdėstymas, paskirstymas), pagrindinė ir privaloma teisės normos dalis, nustatanti tam tikrą elgesio taisyklę. Dispozicijoje aprašoma teisės subjektų leidžiamo ir privalomo elgesio (teisių ir pareigų) apimtis atsiradus hipotezėje (kitoje teisės normos dalyje) aprašytoms aplinkybėms.
Pagal teisių ir pareigų apibrėžtumo laipsnį skiriamos dispozicijos rūšys: absoliučiai apibrėžtos – aiškiai ir tiksliai nurodo reguliuojamo visuomeninio santykio dalyvių teises ir pareigas, kurių jie savo nuožiūra negali pakeisti, santykinai apibrėžtos – leidžia ir patiems reguliuojamo santykio dalyviams nustatyti kai kurias savo teises ir pareigas, konkretų jų turinį, bet jei dalyviai jų nenusistato, galioja dispozicijos nustatytos dalyvių teisės ir pareigos.
Pagal raiškos būdus yra šios dispozicijos rūšys: paprastosios dispozicijos – nurodo reguliuojamo santykio dalyvių teises ir pareigas, bet jų neaiškina; aprašomosios dispozicijos – ne tik nustato elgesio taisykles, bet jas paaiškina, nurodo esminius jų požymius; nukreipiamosios dispozicijos – sudaromos remiantis paprastosiomis ir aprašomosiomis dispozicijomis (jos nurodo tik bendrą elgesio taisyklę ir nukreipia į kitą to paties teisės normų akto straipsnį arba į kitą to paties straipsnio dalį, kurioje ta taisyklė aiškiai suformuluota); blanketinės dispozicijos – nurodo, kad konkretaus teisinio santykio dalyviai privalo laikytis tam tikros elgesio taisyklės, bet jos konkrečiai neišdėsto.