distòpinė literatūrà (gr. dys – blogas, sunkus + topos – vieta), grožinės literatūros kūriniai, kuriuose vaizduojama neigiamų padarinių paveikta ateities visuomenė. Dėl būdingų fantastinių, mokslo, socialinės santvarkos idėjų, futuristinėje perspektyvoje plėtojamo veiksmo ši literatūra priskiriama, kaip ir dauguma utopinių romanų, mokslinei fantastinei literatūrai, bet nėra jai tapati. Distopinė literatūra skiriasi nuo mokslinės fantastikos išskirtiniu dėmesiu socialinei ir politinei tematikai.
Pagrindiniai bruožai
Pagrindiniai distopinės literatūros bruožai: vaizduojama niūri ateities vizija (vyrauja priespauda, kontrolė, socialinė nelygybė, skurdas, karai, aplinkos apsaugos problemos ir kita), totalitarinė valdžia (žmonės neturi nei fizinės, nei minčių laisvės, yra nuolat stebimi ir baudžiami už nepaklusnumą), propaganda ir manipuliavimas kaip žmonių kontrolės priemonės (siekiama sukurti iliuziją, kad viskas yra tobula, nors iš tiesų situacija yra pražūtinga), apribotas individualumas (veikėjai priversti laikytis griežtų taisyklių ir normų), keliami moraliniai klausimai (pvz., kiek žmonės gali paaukoti savo laisvės dėl saugumo, kokios pasipriešinimo priemonės yra pateisinamos, kokios yra žmogiškumo ribos).
Terminas distopija yra tiesiogiai siejamas su priešingu terminu utopija; kartais traktuojama kaip viena utopijos atmainų šalia antiutopijos (politinė utopija). Dabartinę distopiškumo reikšmę 1868 pirmą kartą įvardijo anglų filosofas J. S. Millis. Nuo tada distopija formavosi kaip savarankiška literatūros rūšis. Jos raidai didelę įtaką turėjo visuomenės nusivylimas civilizacijos pažanga, pramonine revoliucija, I pasaulinio karo padariniai ir baimė, kad vis tobulėjančios mašinos pakeis žmogų. Distopiniuose kūriniuose, kitaip nei antiutopiniuose, paprastai nesuteikiama jokios vilties ką nors pakeisti.
Pirmieji kūriniai
Pirmieji distopinės literatūros kūriniai pasirodė 19 amžiuje. S. Butlerio kūrinyje Erewhon (1872) aprašomi dirbtinio intelekto keliami pavojai. J. Londono romanas Geležinis kulnas (The Iron Heel 1908) tapo 20 a. fašistinių režimų savotiška pranašyste. 20 a. distopinė literatūra pradėjo populiarėti, buvo išleisti vėliau klasika tapę kūriniai: J. Zamiatino Mes (My 1920), A. Huxley Puikus naujas pasaulis (Brave New World 1932), R. Bradbury 451° Farenheito (Fahrenheit 451 1953), A. Burgesso Prisukamas apelsinas (A Clockwork Orange 1962), M. Atwood Tarnaitės pasakojimas (The Handmaid’s Tale 1986), P. D. James (1920–2014) Žmonių vaikai (The Children of Men 1992). Vaikų ir paauglių literatūroje pasirodė tokie kūriniai kaip W. Goldingo Musių valdovas (The Lord of the Flies 1954), L. Lowry knygų serija Siuntėjas (The Giver 4 knygos 1993–2012; dėl pozityvios pabaigos dar laikomas antiutopija).
Samuelio Butlerio distopijos Erewhon (1872) viršelis
Distopinė literatūra 21 amžiuje
21 a. pradėjo populiarėti ir paaugliams skirta distopinė literatūra. Viena žinomiausių trilogijų – Suzanneʼos Collins (g. 1962) Bado žaidynės (The Hunger Games 2008–10). Kitos šio laikotarpio knygų serijos: Philipo Reeveʼo (g. 1966) Mirtingos mašinos (Mortal Engines 4 dalys 2001–06), Jameso Dashnerio (g. 1972) Bėgantis labirintu (The Maze Runner 7 dalys 2009–23), Veronicos Roth (g. 1988) Divergentė (3 dalys 2011–13), Marie Lu (g. 1984) Legenda (7 dalys 2011–19). Šiuo laikotarpiu distopinėje literatūroje atsirado klimato kaitos, didėjančios žmonių populiacijos temos, skiriama vis daugiau dėmesio technologijų pažangos keliamai grėsmei. Žinomiausi 21 a. distopiniai kūriniai suaugusiesiems: M. Atwood Oriksė ir Griežlys (Oryx and Crake 2003), K. Ishiguro Neleisk man išeiti (Never Let Me Go 2005), C. McCarthy Kelias (The Road 2006), Justino Cronino (g. 1962) trilogija Perėja (The Passage 2010–16), Daveʼo Eggerso Ratas (The Circle 2013), P. Lyncho Pranašo giesmė (Prophet Song 2023).
Distopinė literatūra Lietuvoje
Lietuvių literatūroje distopinio pasakojimo užuomazgos išryškėjo tik 20 a. pabaigoje. Distopinės literatūros bruožų yra J. Jankaus (Anapus rytojaus 1978), R. Lankausko (Užkeiktas miestas 1988), R. Gavelio (Vilniaus pokeris 1989) romanuose. Kiti distopijoms priskirtini romanai: G. Aleksos Ėriukėlis stiklo ragais (2003), J. Melniko Tolima erdvė (2008), Maša, arba Postfašizmas (2013), Marijaus Gailiaus (g. 1983) Oro (2018), Dainiaus Vanago (g. 1989) Oderis (2021). Paaugliams skirta R. Unos apysaka Atjunk (2015), Monikos Mikėnaitės romanas Anapus sienos: Tarsi feniksas iš pelenų (2016).
L: L. Buividavičiūtė Distopijos elementų raiška moderniojoje lietuvių prozoje / Respectus philologicus nr. 28 (33) 2015; G. Baranauskaitė Kas yra distopija? / Rubinaitis nr. 1 (81) 2017.
-antiutopija; -antiutopinis romanas; -antiutopinė literatūra
3284