distribùcija (lot. distributio – paskirstymas), kalbos vieneto galimų pozicijų kitų vienetų atžvilgiu visuma. Tai, kas tam tikro elemento požiūriu yra jo pozicijų visuma, apsuptis, platesnio teksto požiūriu – elementų pasiskirstymas tekste, to pasiskirstymo dėsniai. Pagal distribuciją skiriamos kalbos vienetų klasės. Ypač plačiai taikoma fonologijoje. Nagrinėjimą pagal distribuciją, vadinamąją distribucinę analizę, kaip eksperimentinį metodą, ypač ištobulino L. Bloomfieldas, Z. S. Harrisas ir kiti deskriptyvinės gramatikos kūrėjai.
L: M. Ivič Lingvistikos kryptys Vilnius 1973; A. Girdenis Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai Vilnius 22003.
2352