dizáinas (angl. design – projektuoti, konstruoti), plastinio meno šaka: įvairių gaminių meninis konstravimas ir gyvenamosios aplinkos formavimas. Skiriamas pramoninis, architektūrinis ir grafinis dizainas. Pramoninis dizainas apima masiniu būdu gaminamų daiktų meninį konstravimą ir projektų įgyvendinimą, architektūrinis dizainas – urbanistinių ir architektūrinių gyvenamosios aplinkos elementų projektavimą, statinių interjero įrangą, grafinis dizainas – informacinių priemonių (logotipų, simbolių, piktogramų, afišų, reklaminių plakatų ir skydų, prekių pakuočių, etikečių, įstaigos vaizdinio stiliaus, bukletų ir kita) grafinį apipavidalinimą ir leidybą. Kartais kaip savarankiškos šakos skiriama drabužių ir baldų dizainas. Projektuojant naudojamos architektūros, skulptūros, grafikos, fotografijos (ir kompiuterinės) priemonės; atsižvelgiama į dirbinio paskirtį, technologines ir eksploatacines aplinkybes. Dizainas neatsiejamas nuo 4 dešimtmetyje įsitvirtinusio vadinamojo stailingo (angl. – styling) – gaminio formos estetinio modernizavimo siekiant prekinio patrauklumo. Dizainas susijęs su technikos progresu, pramonine revoliucija, urbanizacijos procesais, konkurencija.
Istorinė apžvalga
19 a.–20 a. pradžioje pramoninių ir unikalių gaminių bei architektūros estetinės raiškos klausimus kėlė architektai ir dailininkai Ch. R. Mackintoshas, W. Morrisas, G. Semperis, P. Behrensas, H. Muthesius, H. C. van de Velde. 1849 Londone pradėtas leisti žurnalas Journal of Design. 19 a. įsitvirtino sąvoka industrinis menas, kuria įvardyta racionali (nebūtinai meniška) gaminio konstrukcija, paskirtį atitinkanti forma. Dailininkų, architektų ir amatininkų susivienijimai Vienos dirbtuvės (Wiener Werkstätten, įkurtos 1903) Austrijoje, Werkbund (Deutscher Werkbund, įkurtas 1907) Vokietijoje siekė suartinti dailę ir pramonę, propagavo funkcionalius, fabrikinei gamybai pritaikytus taikomosios dailės dirbinius.
M. L. Breuer. Kėdė (1925)
20 a. pradžioje pradėta projektuoti pramoninius gaminius – vokiečių architektas P. Behrensas sukūrė Vokietijos elektros prietaisų bendrovės AEG vieną pirmųjų grafinių vaizdų. 20 a. pirmoje pusėje dizaino plėtotei buvo svarbios konstruktyvistų (formos pirmumas) ir funkcionalistų (paskirtis lemia formą) idėjos. 1919 Weimare įkurta architektūros ir taikomosios dailės mokykla Bauhaus, kuri pagrindė modernaus dizaino principus; jos dėstytojai (W. Gropius, T. van Doesburgas, L. Moholy‑Nagy, P. Klee, V. Kandinskis, kiti) prisidėjo prie dizaino plėtotės. 4–5 dešimtmetyje dizaino principai paplito Jungtinėse Amerikos Valstijose; pradininkai R. Loewy, H. Dreyfussas, W. D. Teague’as. Dizaino raidai svarbi buvo Le Corbusier, L. Mieso van der Rohe’s, J. Alberso kūryba.
Po II pasaulinio karo dizainas ypač plėtotas Jungtinėse Amerikos Valstijose, Skandinavijos šalyse, Prancūzijoje, Italijoje, Japonijoje. Dizaino pakilimas sutapo su sparčia technikos ir ekonomikos pažanga. Jungtinėse Amerikos Valstijose dizaino tendencijos klostėsi Elielio Saarineno vadovaujamoje Cranbrooko dailės akademijoje Bloomfield Hillse (Mičigano valstija) ir ją baigusių Eero Saarineno, Ch. Eameso, F. Knoll Bassett kūryboje. Jungtinių Amerikos Valstijų dizaineriai laikėsi Bauhauso tradicijų, tačiau atmetė funkcionalistų dogmatiškumą, pabrėžė kūrybos laisvę. 20 a. 6 dešimtmetyje pasaulyje paplito popdizainas. 1952 Londone įkurta Nepriklausoma grupė (Independent Group), kurios nariai (dizaineriai ir architektai R. Hamiltonas, E. Paolozzi, P. D. ir A. M. Smithsonai, kiti) kūryboje taikė popkultūros įvaizdžius. Šią kryptį tęsė 1956 Londone įkurtas Dizaino centras.
Klostėsi nacionalinės dizaino mokyklos. Radijo ir elektros prietaisų bendrovių Olivetti (Italija), Philips (Vokietija), Sony (Japonija) 7–8 dešimtmečio prekių formos ir grafinis dizainas nulėmė pasaulio dizaino tendencijas. 20 a. antros pusės italų dizainerių (E. Sottsasso, G. Ponti, G. Aulenti, G. Soavi, J. Colombo, G. Stoppino) kūriniams būdinga ekstravagancija, prabangios medžiagos. Tarptautinį pripažinimą pelnė 1966 susibūrusi trijų italų dizainerių grupė De Pas, D’Urbino & Lomazzi (baldai, šviestuvai, apyvokos daiktai), 1966–74 Florencijoje veikė grupė Archizoom Associati (architektūros ir dizaino projektai). Prancūzų (R. Tallonas, P. Paulinas, M. Heldas, M. Berthier) dizainas išsiskyrė originalumu, gaminių racionalių pavidalų išraiškingumu.
Ph. Starck. Citrinų sulčiaspaudė (1990)
Skandinavų dizainui (pasaulyje išgarsėjo parodomis Design in Scandinavia) būdinga vadinamasis organinis (gamtinis) modernizmas, kuris reiškiasi tradicinių medžiagų (medžio, odos, metalo, keramikos, stiklo), natūralių dydžių, lakoniškų lenktinių formų estetizavimu. Šiuos principus propagavo suomiai A. H. H. Aalto, T. Wirkkala, T. Sarpaneva, M. Isola, danai P. Henningsenas, H. Koppelis, A. Jacobsenas, G. Jensenas, V. Pantonas, norvegai T. Eckhoffas, N. Ditzel, švedai B. Mathssonas, P. O. Landgrenas, R. Lindhé, B. Källgrenas. 1979 Stokholme įkurta Ergonominio dizaino grupė, ypač daug dėmesio skirianti dirbinio saugumui, funkcionalumui ir ergonomiškumui. Moderniu dizainu garsėja Švedijos stiklo bendrovės Orrefors, Kosta, Stromberg, keramikos – Gustavsberg, Berndt Friberg, Suomijos stiklo įmonė Ittala, keramikos – Arabia. 20 a. buvo svarbi specialių periodinių leidinių (dauguma leidžiami iki šiol), platinančių dizaino idėjas ir telkiančių svarbiausius dizainerius, veikla: The Studio (įkurtas 1893, Didžioji Britanija), Deutsche Kunst und Dekoration (1897–1933, Vokietija), De Stijl (1917–32, Nyderlandai), Domus (įkurtas 1928, Italija), Design Quarterly (įkurtas 1946, Jungtinės Amerikos Valstijos), Design (įkurtas 1949, Didžioji Britanija). 20 a. ribos tarp meninės ir konstrukcinės veiklos išnyko, dizaino sąvoka pradėta taikyti ir masinės gamybos, ir eksperimentinių daiktų projektavimui. Pastaruoju metu dizainas suvokiamas kaip visa apimančios gyvenamosios erdvės formavimas.
Dizainas Lietuvoje
Lietuvoje 19 a. dizaino užuomazgų buvo architekto K. Podčašinskio traktate Apie pramonės gaminių grožį (O piękności w robotach przemysłu 1820). Pramoninių gaminių ir amatininkų dirbinių projektuose vyravo istorizmo formos, nusižiūrėtos iš Lietuvoje platintų Vakarų Europos gaminių katalogų. 1900 Vilniuje baldų ir audinių parodoje greta istoristinių eksponuoti ir vilniečių meistrų pagaminti moderno baldai. Iki I pasaulinio karo Vilniuje ir Kaune veikusiose dailės mokyklose tobulinosi ir amatininkai, kuriantys dirbinius pagal individualius projektus. 3–4 dešimtmetyje Kauno meno mokykloje į mokymo programą buvo įtrauktas ir dizainas; dėstė A. Smetona, S. Ušinskas, Juozas Mikėnas. Racionalaus ir modernaus interjero idėjas skelbė Bauhause studijavęs architektas V. Švipas, Vokietijoje studijavusi menotyrininkė H. Kairiūkštytė‑Jacinienė. Baldų ir interjerų suprojektavo P. Rimša, V. K. Jonynas, G. Bagdonavičius, J. Prapuolenis, J. Vainauskas, A. Jaroševičius. Daugelio dailininkų kūrybą paveikė ne funkcionalizmo, bet tautinio stiliaus idėjos (A. Gudaičio, G. Bagdonavičiaus ir S. Pacevičienės konkursiniai projektai Karininkų ramovės Prezidento svetainei, 1936). Grafiniame dizaine vyravo madingo art deco bruožai. Po II pasaulinio karo dizainas plėtotas aktyviau. Profesionalaus dizaino raida prasidėjo 1957 Vilniuje įsteigus Projektavimo‑konstravimo biurą (nuo 1959 Eksperimentinis konstravimo biuras), kurio dailininkai ir architektai propagavo funkcionalų, tipinio modernaus būsto poreikius atitinkantį baldų ir interjero dirbinių stilių, kūrė pramoninius įrenginius, grafinį dizainą. Sukurta tipinių baldų vaikų lopšeliams ir darželiams ( L. Zaveckienė, 1962–80), mokykloms ( A. Stapulionis, 1972–74), baldai Lietuvos operos ir baleto teatre ( E. A. Gūzas, L. M. Stapulionienė, 1974), Lietuvos akademiniam dramos teatrui (V. E. Cukermanienė, 1980–81), Maskvos Izmailovo olimpiniam kompleksui (A. Stapulionis, 1980). 1966 įkurtas Sąjunginio techninės estetikos instituto Vilniaus filialas. 1961 Vilniaus dailės institute atidaryta viena pirmųjų SSRS Dizaino katedra (įkūrėjas ir pirmasis vedėjas F. Daukantas). Lietuvos dailininkų sąjungoje veikė Dizainerių sekcija. Iki nepriklausomybės atkūrimo veikė apie 40 dizainerių grupių (jose dirbo apie 500 žmonių). Apipavidalinta tarptautinių parodų paviljonų (Lietuvos paviljonas Čilėje 1972, V. Vizgirda, mineralų ekspozicija SSRS paviljonuose Expo‑67 Montréalyje ir Expo‑70 Osakoje, T. Baginskas, G. L. Baginskienė). Rengtos specializuotos dizaino parodos (Vilniuje 1986, Panevėžyje 1988, Šiauliuose 1988, 1992), seminarai. Lietuvių dizaineriai parodose pelnė medalių (1966 ir 1976 Leipcigo mugėje, 1974 ir 1979 Brno tarptautinėje parodoje). Nepriklausomybės atgavimas, rinkos ekonomika, ryšiai su užsienio šalimis sudarė palankias sąlygas dizaino plėtotei. Lietuvos miestuose veikia privačios ir valstybinės dizaino bendrovės, pramonės įmonės turi dizainerių grupes. Pramoninio, architektūrinio ir grafinio dizaino projektų sukūrė T. Baginskas, L. Balčiūnas, R. Bičiūnienė, L. Čibiras, F. Daukantas, A. Domereckas, R. Gaušienė, J. Gentvainytė, J. Gerulaitis, K. Jakovlevas‑Mateckis, P. Juškaitis, T. Kaltenis, M. Kasperavičius, V. Kibildis, A. Klimas, V. Laskauskas, A. Lukšys, S. Makaraitis, J. Malinauskas, T. Miknevičius, R. Navasaitienė, V. Puronas, P. Šimkus, A. Varanka, R. Zovė ir kiti. Dizaineriai rengiami Vilniaus dailės akademijoje (ir Vilniaus dailės akademijos Kauno, Klaipėdos, Telšių fakultetuose), Šiaulių universitete. Dizaineriai dalyvauja dizaino tarptautinėse parodose Saint‑Étienne (Prancūzija), Weimare ir Stuttgarte (Vokietija), Milane, Jungtinių Amerikos Valstijų miestuose. Veikia Lietuvos dizainerių sąjunga (nuo 1987; 2003 – 195 nariai), Tarptautinės grafinio dizaino asociacijos ICOGRADA Lietuvos skyrius.
L: S. Bayley, P. Garner, D. Sudjic Twentieth-Century Style & Design London 1986; Design in Sweden Uddevalla 1988; Ch. & P. Fiel Design of the 20th Century Cologne 2001.
2972