Dmitrij Merežkovskij
Merežkovskij Dmitrij (rus. Дмитрий Мережковский, Dmitrijus Merežkòvskis) 1866 08 14Sankt Peterburgas 1941 12 09Paryžius, rusų rašytojas. Rusų simbolizmo literatūros vienas pradininkų ir teoretikų.
Biografijos faktai
Nuo 1883 Sankt Peterburgo universitete studijavo istoriją ir filologiją. Su Z. Gippius ir N. Minskiu 20 amžiaus pradžioje Sankt Peterburge priklausė Naujos religinės sąmonės simbolistų grupei. Gyvenime ir kūryboje skleidė mistines filosofijos idėjas, save vadino ateities trečiojo testamento – vadinamojo Šventosios Dvasios testamento – pranašu. Būdamas Spalio perversmo (1917), kurį vadino chamo įvaizdžio įsikūnijimu, priešininkas 1920 pradžioje su žmona pasitraukė į Lenkiją, vėliau gyveno Paryžiuje. Jų namuose 1927–39 veikė literatūrinė filosofinė draugija Žalioji lempa.
Dmitrij Merežkovskij
Ankstyvoji kūryba
Ankstyvuoju laikotarpiu daugiausia kūrė eilėraščius (rinkiniai Eilėraščiai. 1883–1887 / Stichotvorenija. 1883–1887 1888, Simboliai. Dainos ir poemos / Simvoly. Pesni i poėmy 1892). Veikale Apie nuosmukio priežastis ir naujas šiuolaikinės rusų literatūros sroves (O pričinach upadka i novych tečenijach sovremennoj russkoj literatury 1893) propagavo simbolizmą, aukštino literatūros mistinį turinį, simbolius, suvokiamus kaip žodinius dvasinio pasaulio atitikmenis, ir įspūdžio reikšmę, kritikavo realizmą ir pilietines literatūros tendencijas.
Istorinė proza
Išgarsėjo istoriosofinių romanų trilogija Kristus ir Antikristas (Christos i Antichrist 1895–96): Smert' bogov. Julian Otstupnik 1895–96, lietuvių kalba pavadinimu Dievų mirtis. Julijonas Atsimetėlis 2 d. 1934–35, pavadinimu Dievų mirtis. Julijanas Atskalūnas 2020; apie Romos imperatorių Julijoną Apostatą; Prisikėlę dievai. Leonardo da Vinci /Voskresšie bogi. Leonardo da Vinči 1901; Antikristas. Petras ir Aleksejus / Antichrist. Pjotr i Aleksej 1904–05; apie Petrą I ir jo sūnų). Istorinių veikėjų gyvenimą trilogijoje traktavo kaip mistinę krikščionybės ir pagonybės, žmogaus dvasios ir kūno kovą.
Istorijos temomis dar parašė pjesę Pavlas I (Pavel I 1908), romanus Aleksandras I (Aleksandr I 1911–13), Gruodžio 14 (14 dekabrja 1918, lietuvių kalba 1938), dilogiją apie krikščionybės pirmtakus senovės Egipte: Dievų gimimas. Tutanchamonas Kretoje (Roždenie bogov. Tutanchamon na Krite 1924), Mesijas (Messija 1926–27).
Kūryba emigracijoje
Emigracinėje kūryboje daugiausia vyravo religijos filosofijos tematika, ryšku katastrofizmo ir antisovietinės nuotaikos – Europai pranašavo Atlantidos likimą (veikalas Vakarų paslaptis. Atlantida–Europa / Tajna Zapada. Atlantida–Evropa 1930), idealizavo B. Mussolini ir A. Hitlerį kaip pasaulio gelbėtojus nuo bolševizmo grėsmės.
Literatūros kritika
Literatūros kritikos veikaluose L. Tolstojus ir Dostojevskis (L. Tolstoj i Dostoevskij 2 t. 1901–02), Gogolio likimas (Sud'ba Gogolja 1903) rusų rašytojus vertino idealistiniu religiniu požiūriu kaip universalius žmonijos simbolius ir kelrodes žvaigždes.