dodekafònija (gr. dōdeka – dvylika + phōnē – garsas), dvylikatònė tèchnika, 20 a. muzikos komponavimo technika, pagrįsta absoliučiu visų 12 temperuoto derinimo muzikinės sistemos garsų lygiavertiškumu. Dodekafoninio kūrinio pagrindas yra iš anksto pasirinkta garsų eilė – serija, kurią sudaro 12 skirtingų chromatinės gamos garsų, išdėstytų tam tikra tvarka. Nė vienas garsas serijoje nėra praleidžiamas ar pakartojamas, bet kartojama įvairiais pavidalais pati serija. Atitinkamai parinkti intervalai tarp serijos garsų suteikia kūriniui intonacinio vientisumo. Dodekafonijoje vartojamos 4 tos pačios serijos formos, perimtos iš renesanso polifoninės muzikos praktikos: pirminis, originalus pavidalas (0), inversija (I), retrogradas (R), inversijos ir retrogrado derinys (IR arba RI); kiekviena serijos forma gali būti sudaryta nuo bet kurio muzikos garsaeilio laipsnio (12 transpozicijų). Kūrybos procese serijos garsams suteikiamas laisvai pasirinktas ritminis piešinys, garsai gali būti išdėstomi bet kuriose oktavose. Iš serijos tonų sudaroma kūrinio melodika ir harmonija.
Dodekafonija atsirado paplitus Vakarų Europos muzikoje ekspresionizmui ir atonalumui. Dodekafonijos principus 1921–24 sukūrė ir suformulavo A. Schönbergas (teorija paskelbta 1924). Juos perėmė A. Schönbergo mokiniai A. Bergas ir A. Webernas. 20 a. antroje pusėje dodekafoniją savaip plėtojo E. Křenekas, G. Perle’is, M. Babbitas, P. Boulezas, K. Stockhausenas, L. Dallapiccola, L. Nono, L. Berio, H. W. Henze, E. Denisovas.
Lietuvoje pirmieji dodekafonijos technika parašyti kūriniai – B. Gorbulskio koncerto klarnetui ir orkestrui II dalis (1959), V. Barkausko fortepijoninis ciklas Poezija (1964), E. Balsio Dramatinės freskos fortepijonui, smuikui ir orkestrui (1965). Vėliau dodekafoniją vartojo V. Montvila, B. Kutavičius, V. Jurgutis; dodekafonijos ir tonalumo principai derinami J. Juzeliūno, O. Balakausko kūryboje.
2309
2990