dogmãtika, teologijos sritis, tirianti ir sistemiškai aiškinanti dogmas. Priklauso sisteminės teologijos grupei. Dogmatikos dalykai: teologinė antropologija, teologinė gnoseologija, ekleziologija, eschatologija, kristologija ir soteriologija, mariologija, pneumatologija, doktrinos apie Dievą, sukūrimą, malonę ir sakramentus. Nagrinėja biblines temas, jų raidą Tradicijoje ir Bažnyčios oficialiame mokyme, formuluoja ir plėtoja tikėjimo turinio sąvokas. Dogmatika yra fides quaerens intellectum – tikėjimas, ieškantis supratimo (Anzelmas Kenterberietis). Dogmatika, kaip apreiškimo, tikėjimo ir Bažnyčios mokslas, remiasi Biblija ir Tradicija, bendru tikėjimu, krikščionybės istorija, atsižvelgiama į gyvenamojo meto istorines aplinkybes. Iki 17 a. dogmatikos objektas vadintas šventuoju puslapiu, institucija, krikščioniškąja doktrina, sentencija, teologijos suma, teologinėmis vietomis. Dogmatikos terminas pirmą kartą pavartotas protestantų teologo L. F. Reinharto (kn. Krikščionių dogminė teologija / Theologia christiana dogmatica 1661). 1662 G. Calixtas atskyrė dogminę teologiją nuo moralinės. Vatikano II susirinkimo (1962–65) dekrete Optatam totius (1965) dogmatikai suteikta istorinė išganymo perspektyva; siūloma dogmatiką išdėstyti pagal atpirkimo istoriją. Pagrindiniai katalikų dogmatikai – K. Rahneris ir H. U. von Balthasaras. Rytų Bažnyčioje nuo Jono Damaskiečio (veikalas De fide ortthodoxa) laikų dogmatika yra sisteminis norminis tikėjimo išdėstymas. Protestantizme dogmatika vadinama sistemine teologija arba tikėjimo doktrina. Šiuolaikinėje teologijoje vis labiau pripažįstama, kad būtinas sisteminis tikėjimo išdėstymas, kuris sietų visus krikščionis.
L: Mysterium Salutis. Grundriss heilsgeschichtlicher Dogmatik 6 Bde. Einsiedeln–Zürich–Köln 1965–76; Glaubenszugänge. Lehrbuch der Katholischen Dogmatik 3 Bde. Paderborn–München–Wien–Zürich 1995.
117