doktrinà (lot. doctrina – mokymas, mokslas), poltinė doktrinà, vientisa viena iš kitos išplaukiančių ir tam tikrą hierarchiją sudarančių idėjų, tam tikrų politinių pažiūrų sistema, turinti pakankamai aiškius sudedamuosius elementus ir griežtą vidinę logiką. Doktrinose formuluojami politikos tikslai, priemonės, motyvai. Doktrinos kuriamos siekiant paveikti politiką, padėti įgyvendinti tam tikras politines idėjas. Doktrinas dažniausiai kuria ne patys politikai, o mąstytojai ir filosofai iš bendresnių pažiūrų į žmogaus prigimtį, valstybę, jos santvarką, paskirtį ir tikslus. Doktrina ne tik vertina, bet ir prognozuoja politiką, t. p. pateikia rekomendacijų, metodų, kaip pasiekti vieną ar kitą tikslą.
Doktrinos funkcijos: vertinimo (analizuojama, apibūdinama, vertinama politinė situacija), programinė (aptariami tikslai, uždaviniai), rekomendacinė patariamoji (pateikiama formos, metodai, būdai pasiekti tikslą), propagandinė auklėjamoji (formuojamos žmonių nuostatos dėl problemos svarbos, reikšmės), organizacinė mobilizuojamoji (skatinamas žmonių pasiryžimas, veiklumas, atveriamos asmens galimybės).
Doktrinos klasifikuojamos pagal įvairius kriterijus: istorinius (senovės, viduramžių, Renesanso, naujųjų ir naujausiųjų laikų, šiuolaikinės politinės doktrinos), regioninius (Šiaurės Amerikos, Pietų Amerikos, Vakarų Europos, Rytų Europos, Azijos ir kitos), ideologinius (humanistinės, totalitarinės, anarchistinės ir kitos doktrinos), veiklos sferų (kultūros, mokslo, socialinės ekonominės ir kitos doktrinos), partiškumo (demokratinių, konservatyvių, socialdemokratinių ir kitų partijų doktrinos) ir kita. Svarbiausios šiuolaikinės politinės doktrinos – liberalizmas, socializmas, konservatizmas.