dokumeñtinis knas, kino meno rūšis; filmai, grindžiami tikrovės fiksavimu ir jos interpretavimu. Vaizduojami realūs žmonės ir įvykiai, nufilmuota medžiaga montuojama pagal meninius, idėjinius ar kitus principus.
Dokumentinio kino rūšys
Dokumentiniai filmai gali būti socialiniai, reportažiniai, psichologiniai, istoriniai, propagandiniai, filmai portretai ir kito pobūdžio. Dokumentinio kino kūrimo metodai: provokacinis (forsuojama ar provokuojama situacija, kuri filmo herojų priverčia atsiskleisti), montažinis (permontuojama archyvinė medžiaga), interviu, įvykių ar žmogaus stebėjimas ir filmavimas (kartais naudojama slaptoji kamera), ikonografijos filmavimas (medžiagos, susijusios su kokia nors tema, asmeniu, vieta ar įvykiu, fiksavimas). Kartais istoriniai įvykiai atkuriami vaidybinio filmo priemonėmis.
Dokumentinio kino žanrai
Dokumentinio kino žanrai: kino apybraiža, kino kronika, kino reportažas, kelionių, mokslo populiarinamasis filmas, vadinamoji miesto simfonija. Nuo 20 a. 8–9 dešimtmečio vis rečiau laikomasi žanro formos reikalavimų, filmuose daugiau asmeninio pobūdžio išgyvenimų, autoriaus apmąstymų; dažna filmo dienoraščio forma (vienas pradininkų – režisierius J. Mekas). Dokumentinio kino raidai didelę įtaką padarė televizijos, videotechnikos atsiradimas (dokumentiniams filmams kurti naudojama vaizdo juosta). Dažniausiai filmai kuriami televizijai (vyrauja trumpametražiai, televizijos trukmės – 26 ar 52 min – filmai; televizijos filmas), jie retai rodomi kino teatruose. Niveliuojasi dokumentinio filmo ir televizijos laidos žanriniai skirtumai (televizijos naujienų laidos perėmė kino kronikos, reportažo funkcijas), atsirado nauja dokumentinio filmo forma – dokumentinis serialas. Dokumentinis filmavimas dažnai yra eksperimentinių videofilmų pagrindas.
Pasaulio dokumentinio kino raida
Dokumentinis kinas atsirado kartu su kinematografo išradimu. Brolių A. Lumière’o ir L. Lumière’o pirmajame kino seanse 1895 parodyti filmai (Darbininkų išėjimas iš Lumière’ų fabriko Lione / La Sortie de l’usine Lumière à Lyon ir kiti) priskirtini dokumentiniams. Pirmasis 1926 dokumentikos terminą (documentary) kine pavartojo anglų režisierius J. Griersonas. 20 a. 1–2 dešimtmetyje susiformavo dokumentinio kino pagrindiniai žanrai – kino kronika, kino reportažas, kelionių filmas. Pirmuosiuose dokumentiniuose filmuose stengtasi panaudoti kino galimybes, parodyti įvairias vietas, istorinius įvykius, sukurti žiūrovo dalyvavimo juose efektą. 20 a. 2 dešimtmetyje pradėti kurti ilgesni, beveik ilgametražio filmo trukmės dokumentiniai filmai. 1911 švedų režisierius J. Jaenzonas sukūrė filmą Niujorkas, kuriame ryšku vadinamosios miesto simfonijos užuomazgos. 1914 Jungtinių Amerikos Valstijų vaidybinio filmo pradininkas režisierius D. W. Griffithas filme Villos gyvenimas (The Life of Villa) pirmą kartą sujungė įvykių atkūrimą ir dokumentinį filmavimą. Per I pasaulinį karą daugiausia kurti propagandiniai dokumentiniai filmai. 3 dešimtmetyje dokumentinio kino raida buvo itin sparti, susiklostė daugelis dokumentinio kino žanrų.
Labiausiai dokumentinio kino kaip kino meno rūšies raidą paveikė rusų režisierius Dz. Vertovas ir Jungtinių Amerikos Valstijų režisierius R. J. Flaherty. Šių režisierių kūryba įtvirtino dokumentinio kino savarankišką raidą, davė pradžią meninei (autorinei) dokumentikai (creative documentary). 1922 Dz. Vertovas iškėlė kino tiesos (kinopravda) teoriją, grindžiamą žiūrovo ir ekrano dialogu, kuris įmanomas žiūrovui gavus nefalsifikuotą objektyvios tikrovės vaizdą. Dz. Vertovas teigė, kad tokį vaizdą gali pateikti kino kamera (kino akis / kinooko), kuri mato tobuliau už žmogų (akis sutapatinama su kino kamera) ir fiksuoja gyvenimą tokį, koks jis yra. R. J. Flaherty kūrybos pagrindinis principas buvo įvykių, buities fiksavimas autoriui kuo mažiau kišantis į natūralią jų eigą. Jo filmas Nanukas iš Šiaurės (Nanook of the North 1922) buvo pirmasis antropologinės krypties dokumentinis filmas.
dokumentinis kinas. Režisieriaus Dz. Vertovo filmo Žmogus su kino kamera (1929) kadras
Antropologinių filmų apie keliones į egzotiškas šalis sukūrė prancūzų režisieriai M. Allégret (Kelionė į Kongą / Le Voyage au Congo 1927) ir J. Epsteinas (Finis Terrae 1929). Populiarūs buvo švedų režisierių B. Bergo (Kaip keliaujantis paukštis Afrikoje / Som flyttfogel i Afrika 1922), O. Olssono (Su kunigaikščiu Wilhelmu Afrikos safaryje / Med prins Wilhelm pa Afrikanka jaktistigar 1922), Jungtinių Amerikos Valstijų režisierių O. ir M. Johnsonų, M. C. Cooperio ir E. B. Schoedsacko (Žolė: Tautos kova už gyvenimą / Grass: A Nation’s battle for Life 1925), rusų režisieriaus Lebedevo kelionių filmai. 6 dešimtmetyje antropologinę kryptį plėtojo prancūzų režisierius J. Rouchas. Montažo metodą dokumentiniame kine 1927 pirmą kartą panaudojo rusų režisierė E. Šub. Iš 1912–17 istorinės kronikos ji sumontavo trilogiją Romanovų dinastijos žlugimas (Padenije dinastiji Romanovych), Didysis kelias (Velikij put, abu 1927), Nikolajaus II Rusija ir Levas Tolstojus (Rossija Nikolaja II i Lev Tolstoj 1928). Montažo metodas plačiai pradėtas taikyti atsiradus televizijai. 3 dešimtmetyje paplito naujas dokumentinio kino žanras – vadinamoji miesto simfonija. Šiuose filmuose poetizuojamas miestas, jis tapatinamas su modernaus gyvenimo būdu. Tokių filmų sukūrė Jungtinių Amerikos Valstijų režisieriai P. Strandas ir Ch. Sheeleris (Manhattanas 1921), brazilų režisierius A. Cavalcanti (Tik valandos / Rien que les heures 1926), rusų režisieriai M. Kaufmanas ir I. Kopalinas (Maskva 1927), vokiečių režisierius W. Ruttmannas. Pastarojo filmas Berlynas: Didmiesčio simfonija (Berlin – Die Synphonie der Grosstadt 1927, priskiriamas vadinamajam miesto simfonijos žanrui) padarė didelę įtaką olandų režisieriui J. Ivensui, kuris sukūrė ryškiausią šio žanro dokumentinį filmą Lietus (Regen 1929), ir prancūzų režisieriui J. Vigo (Nicos klausimu / À propos de Nice 1930). 3 dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Vokietijoje pradėti kurti ir itin paplito mokslo populiarinamieji dokumentiniai filmai (dabar tokie filmai dažniausiai kuriami ir rodomi televizijoje, pvz., kanalu Discovery).
4 dešimtmečio pradžioje atsiradęs garsinis kinas dokumentiniam kinui didesnės įtakos nepadarė. Dėl primityvios technikos garsas, dažniausiai komentaras už kadro, įrašinėtas atskirai. Vyravo iš dalies ar visiškai inscenizuoti dokumentiniai filmai. 4 dešimtmečio dokumentinio kino raidai svarbi buvo anglų režisieriaus J. Griersono veikla. Jis sutelkė grupę režisierių (Edgaras Anstey, A. Cavalcanti, Stuartas Leggas, P. Rotha, Harry Wattas, B. Wrightas ir kiti), su kuriais kūrė novatoriškus filmus, realistiškai vaizduojančius paprastų žmonių darbą. J. Griersonas teigė, kad dokumentinis kinas turi tarnauti visuomenei, auklėti ją. Vokietijoje įsigalėjus nacizmui ir II pasaulinio karo metais vyravo propagandiniai dokumentiniai filmai. Vokiečių režisierės L. Riefenstahl filmuose Valios triumfas (Triumph des Willens 1935), Olimpija (1938) išaukštino nacių ideologiją. Skirtingų ideologijų susidūrimą vaizdavo prancūzų režisierius J. Renoiras filme apie Liaudies frontą Gyvenimas priklauso mums (La Vie est à nous 1936), J. Ivensas filme apie Ispanijos pilietinį karą Ispanijos žemė (The Spanish Earth 1937). Antinacistinių dokumentinių filmų Jungtinėse Amerikos Valstijose sukūrė garsiausi Holivudo vaidybinių filmų režisieriai F. Capra, J. Hustonas, W. Wyleris ir kiti. SSRS buvo sukurta daug dokumentinių filmų apie SSRS–Vokietijos karą, jo svarbiausius mūšius (Leningradas kovoja / Leningrad v borbe 1942, režisierius R. Karmenas, Mūšis už mūsų Tarybų Ukrainą / Bitva za našu Sovetskuju Ukrainu 1943, režisierius O. Dovženko).
20 a. antroje pusėje prie dokumentinio kino atsinaujinimo prisidėjo italų neorealistai, kurie kūrė vaidybinius filmus kaip gyvenimo, juos supančios realybės dokumentus. Pokario kine išryškėjo ir ėmė dominuoti Holokausto (Naktis ir rūkas / Nuit et brouillard 1956, režisierius A. Resnais), branduolinio karo grėsmės (Pylimas / La Jetée 1962, režisierius Chr. Markeras), karo padarinių, nacių nusikaltimų ir nusikaltėlių (Sielvartas ir gailestis / Le Chagrin et la Pitié 1971, režisierius M. Ophülsas), moderniojo meno temos. 6 dešimtmečio viduryje Didžiojoje Britanijoje kilo Free Cinema judėjimas, jo kūrėjų (režisieriai L. G. Andersonas, K. Reiszas, T. Richardsonas ir kiti) filmuose buvo rodoma jaunų žmonių, darbininkų ir kitų, iki tol dokumentiniame kine nevaizduotų, socialinių sluoksnių kasdienybė, naujos gyvenimo sritys.
dokumentinis kinas. Jungtinių Amerikos Valstijų režisieriaus H. Blanko filmo Pašėlę ratai (1992) kadras
7 dešimtmečio pradžioje dokumentinio kino raidoje įvyko radikalių permainų. Įsigalėjo 16 mm juostos kino kamera, sinchroniškai garsą įrašanti technika, operatoriai filmavo kalbančius žmones, atsisakyta inscenizacijos. Šias dokumentinio kino raiškos naujoves pritaikė cinéma-vérité metodo Prancūzijoje (pradininkai režisierius J. Rouchas ir sociologas E. Morinas) ir jo atmainos Direct Cinema Jungtinėse Amerikos Valstijose kūrėjai (režisieriai R. Drew, R. Leacockas, D. A. Pennebakeris ir kiti). Komunistinėse šalyse dokumentiniai filmai dažniausiai kurti ideologiniais tikslais, bet ir čia 7 dešimtmečio pradžioje atsirado dokumentinių filmų, kurių pagrindinis tikslas buvo objektyviai vaizduojama tikrovė (Lenkijoje vadinamoji juodoji serija pradėta kurti jau 6 dešimtmetyje). Šiuose filmuose ezopine kino kalba vaizduotos draustos temos, gausu simbolių, metaforų.
Ryškesnės dokumentinio kino mokyklos susiklostė Vengrijoje (režisieriai G. Bódy, G. Boszormenyi, J. Elek, L. Gyarmathy, Z. Huszárikas, F. Kósa, S. Sára, G. Szomjasas), Lenkijoje (režisieriai J. Bossakas, A. Fordas, K. Karabaszas, K. Kieślowskis, M. ir P. Łozińskiai, T. Palka, W. Wiszniewskis), Rusijoje (režisieriai M. Goldovskaja, P. Koganas, I. Kopalinas, V. Kosakovskis, A. Medvedkinas, P. Mostovojus, A. Sokurovas), Čekijoje (režisieriai V. Chytilová, K. Vašekas), Latvijoje (režisieriai A. Epneras, H. Frankas, A. Freimanis, J. Podniekas, I. Seleckis), Slovakijoje (režisieriai D. Hanákas, M. Slivka, J. Špáta), Armėnijoje (režisieriai S. Paradžanovas, A. Pelešianas), Jugoslavijoje (režisieriai D. Makavejevas), Lietuvoje.
Nuo 6 dešimtmečio kasmet rengiami tarptautiniai dokumentinio kino festivaliai; svarbiausi: Oberhauseno, Leipcigo, Amsterdamo, Nyono, Marselio, Krokuvos, San Francisco, Sankt Peterburgo. Dokumentiniai filmai rodomi Berlyno, Miuncheno, Karlovy Varų ir kitų tarptautinių kino festivalių programose. Amerikos kino akademija skiria Oskarą geriausiam trumpametražiui ir ilgametražiui dokumentiniam filmui.
Lietuvos dokumentinio kino raida
Lietuvoje pirmąjį dokumentinį reportažą (Prie Nemuno 1909) nufilmavo režisierius V. Starevičius. Iki I pasaulinio karo dokumentiniai siužetai apie Lietuvą dažniausiai buvo skirti rodyti Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių kolonijose (operatorius A. Račiūnas ir kiti). 1920 pradėta kurti lietuviška kino kronika (operatoriai ir režisieriai F. Dunajevas, S. Uzdonas, S. Vainalavičius, A. Žibas ir kiti), joje daugiausia vaizduota įvairios šventės, paradai, proginiai įvykiai. 1935–40 Kaune veikė J. Linarto įsteigta bendrovė Mūsų Lietuva, išimtine teise kurianti lietuvišką kino kroniką. Kino kronika buvo filmuota mėgėjiškai (tik nedaugelis jos kūrėjų buvo studijavę kino meną). Lietuvių kinui paremti kino teatrai buvo įpareigoti prieš kiekvieną vaidybinio filmo seansą rodyti 300 m lietuviškos kronikos. Iki 1940 nacionalinio kino pramonė nesusiformavo.
dokumentinis kinas. Operatorius S. Vainalavičius (kairėje), filmuojantis kino kroniką (1931?)
Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, 1940 Kaune įkurta Lietuvos kino kronikos studija, jos veiklos pagrindinė sritis buvo propagandinių kino žurnalų kūrimas (jų buvo sukurta apie 40). Šiuose žurnaluose vadovaujantis totalitarinio režimo ideologijos nuostatomis fiksuotos politinio ir visuomeninio gyvenimo permainos (filmavo S. Uzdonas, S. Vainalavičius, iš SSRS atsiųsti režisieriai). Per II pasaulinį karą studijos veikla nutrūko. 1949 studija perkelta į Vilnių (Lietuvos kino studija), dokumentinių filmų kūrimas tapo viena jos darbo sričių. Kurti mokomieji, mokslo populiarinamieji filmai, kino žurnalai Tarybų Lietuva (nuo 1946), vyravo propagandiniai dokumentiniai filmai, dokumentinės apybraižos apie socialistinio darbo pirmūnus, kolektyvizaciją. Produktyviausiai šiuo laikotarpiu kūrė L. Maculevičius (Petras Cvirka 1947, su I. Krovčiunovskiu), S. Uzdonas (Pionieriška vasara 1949), N. Liubošicas (Veterinarijos akademija 1954, su režisieriumi V. Starošu). 5–6 dešimtmečio lietuviškas dokumentinis kinas temų, herojų, formos atžvilgiu nesiskyrė nuo SSRS kino studijose kuriamų dokumentinių filmų, dauguma jų buvo ideologizuoti, šlovino sovietinio gyvenimo permainas.
Atšilimo laikotarpiu Lietuvos dokumentinis kinas atsinaujino. Debiutavo režisieriai ir operatoriai A. Blyža, R. Gabalis, A. Mockus, L. Tautrimas. V. Starošas sukūrė filmus Jie – kauniečiai (1958), Mano draugai (1959), Nenusimink, Virginijau (1962). Režisierius A. Grikevičius filme Laikas eina per miestą (1966) atnaujino miesto temą. 7 dešimtmetyje dokumentiniame kine kaip režisierius debiutavo operatorius R. Verba, kurio filmai Senis ir žemė (1965), Šimtamečių godos (1969) žymi lietuviško dokumentinio kino mokyklos, dažnai vadinamos poetine dokumentika, pradžią. Šiuose filmuose dažniausiai poetizuojama kaimo gyvenimas, patriarchalinės vertybės, seni žmonės. Režisieriaus H. Šablevičiaus poetinių dokumentinių filmų (Apolinaras 1973, Žiniuonė 1975, Kretingos medinukai 1976, Žmogus, einantis namo 1986) herojai – įvairūs keistuoliai, kuriuose glūdi liaudies išmintis ir kūrybinis pradas. 7–8 dešimtmetyje sukurta daug užsakomųjų filmų apie kultūros veikėjus (režisieriai V. Imbrasas, L. Lazėnas, B. Pajėdienė, A. Tumas, R. Verba). Sustiprėjo filmo portreto žanras (B. Pajėdienė, H. Šablevičius, R. Verba), atsirado satyrinių (režisierius G. Skvarnavičius), socialinės tematikos (A. Dausa, B. Pajėdienė, Z. Putilovas) dokumentinių filmų. V. Starošas ir R. Šilinis kartu kurtuose filmuose (Kur karalienės auksas? 1971, Skridimas naktin 1975, Post scriptum senam filmui 1980) plėtojo tradicines SSRS dokumentiniame kine sporto, kovų su nacizmu, socialinių permainų temas. Etinė ir socialinė problematika ryški režisieriaus R. Šilinio filmuose (Ar nuneši mane jauną 1975, Savojo „aš“ beieškant 1977, Randas 1985). 8 dešimtmetyje buvo sukurta daug propagandinių dokumentinių filmų (Antanas Sniečkus: Gyvenimo ir veiklos bruožai 1976, Keturiasdešimtųjų birželis 1979, abiejų režisierius L. Lazėnas). Filmų apie gamtą sukūrė P. Abukevičius (Meškutės Nidos nuotykiai 1976–80, 13 dalių). Prie ezopinės kalbos atsiradimo lietuvių dokumentiniame kine daug prisidėjo režisierius E. Zubavičius, kurio filmuose (Gyvenu ir gyvensiu, Jautrumo kaip duonos, abu 1979) aktuali problematika papildoma lyriniais, filosofiniais ar satyriniais apmąstymais apie žmogaus ir totalitarinės sistemos santykį.
dokumentinis kinas. Režisierius A. Stonys per Felikso teikimo ceremoniją (greta aktorė T. Swinton)
Atkūrus nepriklausomybę pradėti kurti naujos tematikos ir stilistikos filmai (daugelyje jų atsisakoma socialinės analizės), pasikeitė filmų kūrimo sąlygos – atsirado privačių kino studijų. Debiutavo nauja režisierių karta: Š. Bartas (Praėjusios dienos atminimui 1990), A. Matelis (Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį 1990, Autoportretas 1993), A. Stonys (Neregių žemė 1992, Griuvėsių apaštalas 1993, Viena 2001), J. Lapinskaitė (Iš elfų gyvenimo 1996, Venera su katinu, arba Iš peteliškių gyvenimo 1997), V. Navasaitis (Pavasaris 1997). Šios kartos režisierių filmuose išnyksta vaidybinio ir dokumentinio kino riba; vyraujanti tema – režisieriaus ar jo personažų vidinė būsena, būdinga raiškos priemonių minimalizmas, herojai – miesto marginalai. Režisieriai D. V. Matuzevičienė ir K. Matuzevičius tęsia poetinės dokumentikos tradiciją, kuria filmus portretus (Iliuzijos 1993, apie J. Josadę, Dulkių duona 1994, apie L. Gutauską, Šičionykštė 2001).
Režisierius E. Zubavičius sukūrė filmų apie antisovietinę rezistenciją (Partizanai 1993, Gyvenimas mirties rate 1994, Partizanės 1995, Karas po karo 1998). Nuo 1991 kuriamas kino žurnalas Lietuvos kronika. Lietuvių dokumentinio kino kūrėjai apdovanoti įvairiuose tarptautiniuose kino festivaliuose (1992 režisieriaus A. Stonio filmas Neregių žemė kaip geriausias Europos dokumentinis filmas pelnė Europos kino akademijos Feliksą). Lietuvių dokumentikos retrospektyvos surengtos Berlyno, Niono, Rouene’o ir kituose tarptautiniuose kino festivaliuose.
L: W. Roth Der Dokumentarfilm seit 1960 München–Luzern 1982; B. Winston Claiming the Real London 1995.
1322