dolce stil nuovo (it. švelnus naujasis stilius), stilnovo, meilės lyrikos kryptis, vyravusi 13 a. pabaigoje–14 a. pradžioje Bolonijoje ir Florencijoje. Terminą pavartojo Dante (poemoje Dieviškoji komedija) norėdamas pabrėžti naujojo stiliaus skirtumus nuo ankstesnės, labiau retorinės Sicilijos poetinės mokyklos. Stiliaus pradininkas – G. Guinizelli, kurio kanconoje Tauri širdis gyvena meile (Al cor gentil rempaira sempre Amore) atsispindi naujosios poezijos svarbiausi principai: kilmingumas apibūdinamas ne kaip paveldima, o kaip asmeninė savybė, širdies taurumas siejamas su meile, o moteris lyginama su angelu. Šią traktuotę tęsė G. Cavalcanti, kuris pateikė dvi viena kitą papildančias meilės interpretacijas (meilė yra dvasinio tobulėjimo ir kartu vidinio nerimo šaltinis). Dante pabrėžė dvasinių išgyvenimų svarbą, išganymą suteikiančios angeliškos moters motyvą. Kiti žymesni stilnovo atstovai: Cino da Pistoia, L. Gianni, D. Frescobaldi. Poetiniams kūriniams būdinga etinis patosas, pakylėti jausmai, gausūs įvaizdžiai, rafinuota forma, išdailinta kalba. Ši kryptis turėjo įtakos italų meilės lyrikos plėtotei.
944