dólerio zonà, viena valiutos zonų, apėmusi grupę šalių, ekonomiškai susijusių su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir nacionalines valiutas orientavusių į Jungtinių Amerikos Valstijų dolerį. Dolerio zonai priklausė Amerikos žemyno (Bolivija, Dominikos Respublika, Ekvadoras, Gvatemala, Haitis, Honduras, Kanada, Kolumbija, Kosta Rika, Meksika, Nikaragva, Panama, Salvadoras, Venesuela) ir kai kurios kitos šalys (Liberija, Filipinai). Dolerio zonos šalys palaikė fiksuotą savo valiutų kursą Jungtinių Amerikos Valstijų dolerio atžvilgiu, keitė šį kursą tik gavusios Jungtinių Amerikos Valstijų sutikimą, valiutų atsargas laikė šios šalies bankuose, per juos atlikdavo tarptautinius atsiskaitymus, laikėsi bendros valiutų kontrolės ir reguliavimo sistemos. Dolerio zona pradėjo kurtis per Antrąjį pasaulinį karą, visiškai susiformavo po jo, kai Jungtinių Amerikos Valstijų doleris tapo tarptautine mokėjimo priemone ir rezervine valiuta, keičiama į auksą. Stiprėjant Vakarų Europos šalių, Japonijos ekonomikai ir dėl tarptautinėje prekyboje sumažėjusio Jungtinių Amerikos Valstijų vaidmens atsiradus Jungtinių Amerikos Valstijų mokėjimų balanso deficitui, vadinamąjį dolerių badą pakeitė dolerių perteklius. 20 amžiaus 7 dešimtmetyje daugelis valstybių atsisakė fiksuoto nacionalinės valiutos kurso, 1971 Jungtinės Amerikos Valstijos nustojo keisti dolerius į auksą. Atsiradus daugiau rezervinių valiutų (Vokietijos markė, Japonijos jena, Šveicarijos frankas, specialiosios skolinimosi teisės, ekiu) didėjo dolerio zonos šalių ekonominė nepriklausomybė ir dolerio zona pamažu iširo.
2271