Dolgorùkiai (Долгорукие, Dolgorukije), Dolgorùkovai (Долгоруковы, Dolgorukovy), 15–20 a. Rusijos kunigaikščių giminė, kunigaikščių Obolenskių atšaka. Pradininkas – Ivanas Obolenskis, gavęs Dolgorukio pravardę, kuri vėliau virto pavarde. Iš Dolgorukių kilo daug valstybės, karo, kultūros veikėjų. Jurijus (m. 1682) dalyvavo 1654–67 Abiejų Tautų Respublikos–Rusijos kare; nužudytas per 1682 Maskvos sukilimą. Jakovas (1639–1720) buvo Petro I patarėjas, nuo 1712 – senatorius, nuo 1717 – Revizijos kolegijos prezidentas. Pasiuntiniais Abiejų Tautų Respublikoje buvo Grigorijus (G. Dolgorukij) ir Vasilijus (V. Dolgorukij). Vasilijus (1667–1746) buvo karo veikėjas, generolas feldmaršalas (1728), malšino 1707–09 Bulavino sukilimą; 1728–30 Aukščiausios slaptosios tarybos (faktinės vyriausybės) narys, nuo 1741 Karo kolegijos prezidentas.
Dolgorukių herbas (iš Vasilijaus Durasovo sudaryto Visos Rusijos bajorijos herbyno, išleisto 1906 Sankt Peterburge)
Vasilijus (1722–82) t. p. buvo karo veikėjas, generolas anšefas (1762), 1771 užėmė Krymą. Piotras (1817–68) – istorikas, diduomenės genealogijos tyrinėtojas, publicistas. Vasilijus (1804–68), karo veikėjas, kavalerijos generolas (1856), malšino 1830–31 sukilimą Lenkijoje ir Lietuvoje; nuo 1853 karo ministras, 1856–66 žandarų šefas ir Trečiojo skyriaus viršininkas.
-Jurijus Dolgorukis; -Jakovas Dolgorukis; -Vasilijus Dolgorukis; -Piotras Dolgorukis