domènas (pranc. domaine<lot. dominium – valdymas), vidurinių amžių Vakarų ir Vidurio Europos šalyse karaliaus, didžiojo kunigaikščio ar didiko paveldima žemės valda.
Terminas nusistovėjo 13 amžiuje, kai teisiniuose dokumentuose įsitvirtino romėniška nuosavybės teisės sąvoka.
Domeną galėjo sudaryti tėvonija, tvirtovės, miestai (su žmonėmis ir jų teisėmis), ganyklos ir miškai, esantys valstybės įvairiuose kraštuose. Jis buvo valdovo ar didiko pragyvenimo svarbiausias šaltinis, sudarė žemės fondą, kuris mažesnėmis valdomis buvo dalijamas tiesioginiams vasalams. Domeno didinimas buvo karaliaus valdžios stiprinimo viena svarbiausių priemonių.
Lietuvoje
Lietuvos karaliaus Mindaugo domenas, manoma, buvo teritorijoje tarp Neries ir Nemuno. Jo, vėliau Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, domeną sudarė jo tėvoniniai (paveldėti) dvarai ir valstybinių valstiečių valsčiai. Spėjama, kad dar 15 a. pradžioje didžiojo kunigaikščio domenas apėmė didumą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos, kai kurių istorikų teigimu, netgi 3/4. Po 1422 Melno taikos jį labai padidino Lietuvai atitekusi dykros dalis (apie 25 000–40 000 km2).
Ilgainiui, ypač 15 a. ir iki 16 a. vidurio, didysis kunigaikštis daugumą savo domeno žemių išdalijo didikams, bajorams bei Bažnyčiai ir jis gerokai sumažėjo.
Atkurti, išlaikyti ir padidinti valdovo domeną ypač rūpinosi Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo antroji žmona (nuo 1518) Bona Sforza. 1552–55 savo dvaruose ji įgyvendino agrarinę reformą, kurios pavyzdys paspartino Valakų reformos, vykdomos visose didžiojo kunigaikščio domeno žemėse, raidą. 16–18 a. Lietuvos didžiojo kunigaikščio domeną sudarė valstybinės valdos seniūnijos (jas valdovas duodavo valdyti didikams už tarnybą ar įkeisdavo jiems už paskolą) ir ekonomijos, 1589 atskirtos nuo pirmųjų; pastarosios turėjo būti nedalijamos, nedovanojamos ir neįkeičiamos (griežtai šių nuostatų ne visada laikytasi). Ekonomijų pajamos buvo naudojamos valdovo dvarui išlaikyti.
1412