domnija (angl. dominion < lot. dominium – valdymas), Britanijos imperijos valda, turinti tam tikrą savarankiškumą.
Pirmąja dominija 1867 tapo Kanada. Vėliau dominijomis paskelbtos Australija (1901), Naujoji Zelandija (1907), Pietų Afrikos Sąjunga (1910), Niufaundlandas (1917), Airija (1921).
Formalaus dominijos statuso apibrėžimo nebuvo. Dominijos buvo savarankiškos vidaus politikos srityje, nebuvo subordinuotos viena kitai, kitų šalių buvo pripažįstamos savarankiškomis valstybėmis (tokia nebuvo tik Niufaundlandas), turėjo atstovus Tautų Sąjungoje. 1931 Westminsterio statutas patvirtino jų teisę savarankiškai priiminėti įstatymus. Dominijos turėjo pasiuntinius kitose šalyse, galėjo sudarinėti tarptautines sutartis, tačiau tarpusavyje ir Didžiosios Britanijos atžvilgiu nebuvo laikomos užsienio valstybėmis.
Yrant Britanijos imperijai nuo 1949 dominija galėjo pasilikti Tautų Sandraugos nare, t. p. galėjo ir nepripažinti Didžiosios Britanijos monarcho savo aukščiausiuoju valdovu. Atsirado dominijų, kurios greitai pasiskelbė respublikomis (Indija, Pakistanas, Gana, Kipras, Nigerija, Uganda, Zambija, Tanzanija, Kenija, Singapūras, Malavis) ar nepriklausomomis monarchijomis (Malaizija, Lesotas, Svazilandas, Tonga). Niufaundlandas 1949 įstojo į Kanados konfederaciją, tais pačiais metais dominijos statuso atsisakė Airija, 1961 – Pietų Afrikos Sąjunga.
Dauguma buvusių dominijų išlieka Tautų Sandraugos narėmis, nors neprisiekia Didžiosios Britanijos monarchui (laiko jį vienijančiu simboliu). Nuo 20 a. antros pusės dominijoms taikomas Sandraugos nario terminas. Kartais dominijomis tradiciškai vadinamos Kanada, Australija, Naujoji Zelandija.