Davidson Donald Herbert (Donaldas Herbertas Devidsonas) 1917 03 06Springfield (Masačusetso valstija) 2003 08 30Berkeley, Jungtinių Amerikos Valstijų filosofas. Vienas žymiausių 20 a. analitinės filosofijos atstovų. Dr. (1949). Amerikos menų ir mokslų akademijos narys (1975).
Išsilavinimas ir veikla
1939 baigė literatūros, 1941 – filosofijos studijas Harvardo universitete. 1942–45 tarnavo Jungtinių Amerikos Valstijų kariniame jūrų laivyne. 1951–67 dėstė Stanfordo, 1967–70 – Princetono, 1970–76 – Rockefellerio (Niujorke), 1976–81 – Čikagos, nuo 1981 – Kalifornijos (Berkeley) universitete. Amerikos filosofų asociacijos prezidentas (Rytų padalinio, 1973–74, Ramiojo vandenyno pakrantės padalinio, 1985–86).
Filosofijos bruožai ir tyrimų sritys
D. Davidsono filosofijai įtakos turėjo W. V. O. Quine’o, L. Wittgensteino filosofinės idėjos. Tyrinėjo veiksmo, sąmonės, pažinimo, natūralios kalbos semantikos problemas. W. V. O. Quine’o empirizmo dogmų kritiką papildė trečios dogmos – konceptualinės schemos ir realybės dualizmo – kritika, pažinimą aiškino holistiškai. Kitaip nei L. Wittgensteinas, teigė, kad žmogaus veiksmų paskatos (troškimas ir įsitikinimas) taip pat laikytinos priežastimis, todėl veiksmo aiškinimas esąs priežastinio aiškinimo forma.
Sąmonės filosofija
Sąmonės filosofijoje kūrė anomalųjį monizmą – požiūrį, kad visi mentaliniai įvykiai gali būti aprašomi kaip fiziniai įvykiai. Nesama nei psichofizinių, nei psichologinių dėsnių, valdančių mentalinius įvykius, todėl jie neredukuojami į fizinius, o jų ryšys apibūdinamas kaip vadinamoji pareitis (angl. supervenience): jei įvykiai nesiskiria kaip fiziniai, tai nesiskiria ir jų mentaliniai koreliatai.
Racionalumo samprata
Sąmonės, pažinimo ir supratimo pagrindine savybe laikė racionalumą – įsitikinimų sistemos vidinio nuoseklumo (koherencija) ir įsitikinimo atitikties savo objektui (korespondencija) normatyvus. Individų iracionalumas neprieštarauja esminio sąmonės racionalumo prielaidai, nes ji esanti virtualiai padalyta – paskatos vienoje jos srityje nesusiduria su paskatomis kitoje.
Reikšmės teorija
D. Davidsono reikšmės teorijos prielaida yra tiesos teorija, todėl jis atmetė skepticizmą ir konceptualinį reliatyvizmą – idėją, kad žmonės gali turėti skirtingas viena į kitą neišverčiamas konceptualines schemas. Reikšmę, tiesą ir supratimą aiškino radikalios interpretacijos ir trianguliacijos koncepcijomis. Modeliavo idealizuotą situaciją, kai kalbos vartotojas turi suprasti visiškai nežinomą kalbą.
Kritikavo W. V. O. Quine’o tezę, kad kalbos supratimo pagrindas yra juslinis stimulas ir atitinkamas individo elgesio atsakas. Radikali interpretacija vyksta pagal vadinamąjį palankumo principą: interpretatorius remiasi prielaida, kad kalbėtojas yra nuoseklus ir jo įsitikinimus lemia įsitikinimų objektai. Interpretacijos pagrindu tampa interpretatoriaus įsitikinimų, kalbėtojo elgesio ir išorinio pasaulio objektų dermė. Reikšmės priskyrimas kalbinėms išraiškoms – trinarės (du komunikatoriai ir jiems bendras objektų pasaulis) socialinės sąveikos (trianguliacijos) rezultatas. Kitaip nei W. V. O. Quine’as, D. Davidsonas teigė nesibaigiantį interpretacijos neapibrėžtumą.
Veikalai
Parašė veikalus Sprendimo darymas: Eksperimentinė prieiga (Decision-Making: An Experimental Approach 1957), Platono „Filebas“ (Platoʼs ‘Philebus’ 1990), Tiesa ir predikacija (Truth and Predication, išleista 2005), Tiesos struktūra (The Structure of Truth, išleista 2020). Svarbiausi straipsnių rinkiniai: Esė apie veiksmus ir įvykius (Essays on Actions and Events 2001), Tiesos ir interpretacijos tyrinėjimai (Inquiries into Truth and Interpretation 2001), Subjektyvus, intersubjektyvus, objektyvus (Subjective, Intersubjective, Objective 2001), Racionalumo problemos (Problems of Rationality, išleista 2004), Tiesa, kalba ir istorija (Truth, Language and History, išleista 2005).
L: Truth and Interpretation: Perspectives on the Philosophy of Donald Davidson Oxford 1986; Donald Davidson Cambridge 2003; E. LePore, L. Kirk Donald Davidson: Meaning, Truth, Language and Reality Oxford 2005.
2688