donãtininkai, ankstyvojoje krikščionybėje – eretikai, veikę Šiaurės Afrikoje.
Doktrina
Donatininkų judėjimas buvo radikalus, siekė išsaugoti krikščionių bendruomenės tyrumą, pripažino pakartotinį krikštą, teigė, kad kunigų, per krikščionių persekiojimą išsižadėjusių tikėjimo ar atidavusių kulto reikmenis, švenčiami sakramentai yra negaliojantys. Aukštino kankinystę dėl tikėjimo, kartais ją tapatino su savižudybe. Vėliau prie donatininkų prisidėjo kolonai, vergai, varguomenė, susiformavo agonistikų sekta.
Istorija
Donatininkai atsirado 312, kai maždaug 70 Numidijos vyskupų atsisakė pripažinti išrinktą Kartaginos vyskupą Cecilianą. Jiems vadovavo 313 išrinktas Kartaginos vyskupas Donatas (iš čia pavadinimas). Imperatorius Konstantinas I Cecilianą pripažino teisėtu.
Su donatininkais polemizavo Augustinas. 411 jų veikla buvo uždrausta, 414 neteko civilinių teisių, už susibūrimus buvo baudžiami mirtimi.
Donatininkų judėjimas tęsėsi iki 7–8 a. arabų užkariavimo.
663
donatizmas