dòpingas (angl. doping – narkotikų davimas ar vartojimas), nelegaliai vartojamos organizmo fizinę ir psichinę veiklą skatinančios arba slopinančios medžiagos ar specialūs metodai. Dopingas draudžiamas sporte, nes gali būti pavojingas sveikatai ir jį vartojant negarbingai didinamas sportininko pajėgumas. Manoma, kad ketvirtame tūkstantmetyje prieš Kristų šumerai ir asirai kaip dopingą vartojo opiumą. Kulto tarnai, šamanai, kariai senovės Graikijoje, Afrikoje, Indijoje vartojo įvairias priemones pajėgumui didinti. Andų čiabuviai čiulpdavo tikrojo kokainmedžio lapų ekstraktą dėl jo stimuliuojamojo ir euforiją sukeliančio poveikio. 19 a. dopingas paplito žirgų sporte (jo buvo duodama žirgams), 20 a. pradžioje – visose sporto šakose. Judėjimas prieš dopingo vartojimą kilo 20 a. 6 dešimtmetyje, kai nuo amfetamino grupės stimuliatoriaus mirė dviratininkas. 1965 Tarptautinė sporto medicinos konferencija Strasbūre (Prancūzija) uždraudė vartoti stimuliatorius ir narkotikus per visų sporto šakų varžybas ir pratybas. Vėliau šis draudžiamųjų medžiagų ir metodų sąrašas ilgėjo, buvo įvesta kontrolė.
2002 Tarptautinio olimpinio komiteto Medicinos komisijos parengtame draudžiamų vartoti veikliųjų medžiagų grupių ir draudžiamų metodų sąraše pateikiamos 3 dopingo grupės. Pirmoji grupė: stimuliuojamosios medžiagos (amfetaminas, kofeinas, kokainas, efedrinas, salbutamolis ir kitos), narkotikai (buprenorfinas, metadonas, morfinas, pentazocinas), anabolinės medžiagos (anaboliniai androgeniniai steroidai, klenbuterolis, salbutamolis), diuretikai (acetazolamidas, bumetanidas, furosemidas, hidrochlortiazidas, manitolis), peptidiniai hormonai, mimetikai, jų analogai, atitinkami jų liberinai bei šių liberinų analogai, antiestrogeninio poveikio medžiagos (aromatazės inhibitoriai, klomifenas ir tamoksifenas – draudžiami vartoti vyrams), slepiamosios medžiagos (diuretikai, didesnis nei leistinas kiekis epitestosterono, probenecidas bei plazmos tūrį didinantys preparatai).
dopingas sporte
Antrąją grupę sudaro 3 specialūs metodai: deguonies pernašą didinantys metodai (kraujo bei preparatų, didinančių deguonies įsisavinimą ir pernašą, pvz., hemoglobino preparatų, perfluorjunginių, intraveninis naudojimas), farmakologinės, cheminės ir fizinės manipuliacijos (pvz., kateterizavimas, šlapimo pakeitimas, inkstų ekskrecijos slopinimas, metodai, keičiantys testosterono ir epitestosterono kiekio tiriamojoje medžiagoje nustatymą, slepiamųjų medžiagų vartojimas), genų dopingas – genų, jų dalių ir (arba) ląstelių naudojimas pajėgumui didinti. Trečioji dopingo grupė skirta tik tam tikroms sporto šakoms. Įvairių sporto šakų atstovai nusprendžia riboti vienos ar kitos medžiagos vartojimą, jei tai gali didinti sportininkų pajėgumą, pvz., šaulio pajėgumą gali didinti raminamojo poveikio preparatai, dėl to ribojamas etanolio ir β adrenoblokatorių vartojimas. Šiai grupei priklauso etanolis, kanabinoidai (pvz., marihuana, hašišas), vietiniai anestetikai (kokainas ir kiti) ir gliukokortikosteroidai, dažniausiai leidžiami vartoti vietiškai ar į sąnarius, β adrenoblokatoriai (acebutololis, atenololis ir kiti).
Dopingo vartojimą kontroliuoja nacionalinės bei tarptautinės sporto organizacijos, pvz., Tarptautinis olimpinis komitetas, sporto šakų tarptautinės federacijos pagal patvirtintą tvarką. Dopingo vartojimas gali būti kontroliuojamas tikrinant sportininkų šlapimą per varžybas arba laikotarpiu tarp varžybų. Mėginys tyrimui imamas laikantis griežtai nustatytos tvarkos, analizuojamas šiems tyrimams akredituotose laboratorijose. Sportininko organizme aptikus dopingo arba jam atsisakius tirtis taikomos įvairios nuobaudos.
2235