Humphrey Doris (Doris Hámfri) 1895 10 17Oak Park (Ilinojaus valstija) 1958 12 29Niujorkas, Jungtinių Amerikos Valstijų šokėja, choreografė, pedagogė. Viena moderniojo šokio Jungtinių Amerikos Valstijų pradininkų. 1917–28 mokėsi Denishawn šokio mokykloje Los Andžele ir šoko jos trupėje. 1928 (kartu su Ch. Weidmanu) įkūrė mokyklą ir trupę Niujorke (šoko iki 1944). Nuo 1934 dėstė Benningtono šokio mokykloje. 1946–58 buvo J. Limóno šokio trupės Niujorke meno vadovė ir choreografė (svarbesni spektakliai: Rauda dėl Ignasijaus Sančeso Mechijaso 1946, pagal F. Garcíją Lorcą ir N. Lloydo muziką, Diena ant žemės 1947, pagal A. Coplando muziką, Griuvėsiai ir regėjimai 1953, pagal B. Britteno muziką). Nuo 1952 dėstė Juilliardo mokykloje Niujorke (1955 čia įkūrė šokio teatrą). Sukūrė šokio techniką, kurią grindė vadinamojo kritimo ir pakilimo (fall and recovery) principais. Pasak D. Humphrey, emocinį ir fizinį šokio dramatizmą sukuria šokėjo pastangos nugalėti traukos ir inercijos jėgas arba rizikuoti nelaikant pusiausvyros. Šią techniką D. Humphrey išdėstė knygoje Šokio kūrimo menas (The Art of Making Dances, išspausdinta 1959).
D. Humphrey šoka su Charles’u Weidmanu (1938)
Vieni svarbiausi D. Humphrey spektaklių – W. Rieggerio Naujojo šokio trilogija (1935–36, visi 3 kartu nebuvo rodyti): Naujasis šokis (1935), Teatro paveikslas (1936), Su mano raudona liepsna (1936), kuriuose plėtojama individualybės ir grupės sąveikos tema. Kiti žymesni spektakliai: Tragiškoji sonata (1923), Vandens studija (1928), Judėjimo drama (1930), Šeikeriai (1931, šoko Vyresniąją), Pasakalija (1938, pagal J. S. Bacho muziką). Kūrybai būdinga judesio ir emocinės raiškos ryšys, atlikėjo individualybės akcentavimas. Žymiausias mokinys – J. Limónas. 1989 Oak Parke įsteigta D. Humphrey draugija.
L: Doris Humphrey: An Artist First. An Autobiography Middletown 1972.
2540