doróvė, dorinės normos, principai, vertinimai, reglamentuojantys žmonių elgesį. Dorovė klostosi istoriškai kaip socialinis, kultūrinis ir dvasinis reiškinys. Normos ir principai formuojasi pagal tai, kaip suvokiami gėris, blogis, tiesa, teisingumas ir kita. Jų laikomasi tradiciškai arba pagal įvairias sutartis. Doriniai žmonių santykiai grindžiami atsakomybe, pareiga, sąžiningumu, orumu, pagarba. Dorovė svarbi visuomenės santykių savireguliacijai, skatina toleranciją, dialogą. Pirmosios dorovės teorijos atsirado senovės Rytų šalyse. Dorovės problemas nagrinėjo senovės graikų filosofai. Sokratas teigė, kad blogi poelgiai atsiranda dėl nežinojimo. Norėdamas būti doras žmogus turi pažinti save ir sąmoningai siekti gėrio. Platonas kildino dorovę iš gėrio. Jis manė, kad empiriniame gyvenime dorovė įgyja įvairius pavidalus. Aristotelis sudarė dorybių lentelę išskirdamas dianoetines (teorines) ir etines (praktines) dorybes. Pasak jo, dorybės yra ne įgimtos, o išugdomos ir palaiko dviejų kraštutinumų – pertekliaus ir trūkumo – pusiausvyrą. Sokratas ir Aristotelis dorovingumo kriterijumi laikė laimės siekimą. Demokritas ir Epikūras manė, kad dorą elgesį lemia pasitenkinimo siekimas ir kančių vengimas. Stoikai (Seneka, Epiktetas, Aurelijus) aiškino, kad reikia gyventi dermėje su lemtimi, nes pasaulį valdo likimas. Jie ragino išsivaduoti iš aistrų bei potraukių ir klausant proto būti ištvermingiems nelaimėse. Viduriniais amžiais pradėjo formuotis krikščioniškoji etika (dorybė). I. Kantas teigė, kad egzistuoja dvejopa doro poelgio motyvacija – empirinė, kylanti iš polinkio, ir proto, kylanti iš pareigos. 20 amžiuje kintant vertybėms ir socialiniams tikslams imta nagrinėti dorovės normų pagrįstumą, priimtinumą ir naujų formulavimą arba kitokį interpretavimą. Utilitarizmas, teisingumo ir diskurso teorijos bei prigimtinė teisė yra normų pagrindimo, argumentavimo formos. Joms tarpusavyje sąveikaujant susiformavo: materialinė vertybių etika (M. Scheleris, N. Hartmannas), egzistencialistinė, hermeneutinė ir neomarksistinė, kritinio racionalizmo, diskurso ir komunikacijos etika (J. Habermasas, K.-O. Apelis), teisingumo teorija (J. B. Rawlsas), atsakomybės teorija (H. Jonas), dorovės normų interpretacija ir kitos etinės teorijos. Dorovė siejama su laisve. Laisvas žmogus gali sąmoningai laikytis dorovės normų, vertinti savo bei kitų elgesį, socialinius santykius ir institucijas, įstatymus, nepaklusti ideologiniams mitams, sąmonės manipuliacijoms, tradicijų stereotipams. Vykstant globalizacijai aktualiausiomis tapo dorinių sprendimų pasirinkimo, valios, sąžinės ir atsakomybės problemos. Universalių dorovės normų ieškoma įvairiose kultūrose ir ideologinėse sistemose. Dorovė laikoma žmogaus dvasinės kultūros pagrindu.
L: A. Anzenbacher Etikos įvadas Vilnius 1995; A. MacIntyre Trumpa etikos istorija: Dorovės filosofijos istorija nuo Homero iki dvidešimto amžiaus Vilnius 2000.
384