dorýbė, krikščioniškoje etikoje individo moralinė savybė. Ydos priešingybė. Siaurąja reikšme dorybė suprantama kaip galia pasiekti moralinį gėrį. Pagal kilmę, prigimtį ir tikslą dorybės skirstomos į teologines (arba dieviškąsias) ir prigimtines (arba žmogiškąsias). Teologinės dorybės – tikėjimas, viltis ir meilė (1 Kor 13, 13) – yra įkvėptos Šventosios Dvasios ir vienija žmones su Dievu. Iš jų kildinamos prigimtinės dorybės – išmintis, teisingumas, tvirtumas ir susivaldymas. Jos lavinamos dvasinėmis pratybomis; reikalingos ydoms ir instinktams įveikti. Dar yra eschatologinės dorybės – dėkingumas Dievui, nuolankumas, budrumas, romumas ir džiaugsmas; jos siejamos su galutine Dievo karalyste ir kiekvieno žmogaus likimu laikų pabaigoje. Dar dorovė.
663