dõvis (lot. dotalicium), vènas (gudų veno – vainikas), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės privilegijuotojo luomo ištekėjusios moters turtas, kurį sudarė kraitis (įneštinė) ir vyro užrašytas priedovis (gudiškai privenok) – kompensacija už žmonos atneštą kraitį.
Dovio užrašymo tvarką, dydį ir turinį nustatė Ponų Taryba 1509 nutarimu ir Lietuvos Statutas.
Dovis – dviguba žmonos įnašo suma, garantuota jaunikio nekilnojamuoju turtu (žeme), tačiau negalėjusi viršyti 1/3 jo dvarų vertės. Dovį valdė vyras, bet be žmonos sutikimo negalėjo juo disponuoti. Po vyro mirties dovis pereidavo našlės nuosavybėn. Ištekėdama našlė dvarus turėjo palikti vyro turto paveldėtojams, o šie – jai atlyginti dovio vertę pinigais. Skyrybų dėl vyro kaltės atveju moteris dovį išsaugodavo, o dėl savo kaltės prarasdavo. Dovio netekdavo našlė, be artimųjų sutikimo ištekėjusi už neprivilegijuotojo luomo vyro. Nuotakos tėvai privalėjo iš anksto pasirūpinti, kad jaunikis užrašytų dovį, antraip ištekėjusi dar kartą našlė galėjo gauti tik vainikpinigius (vainikinė).
-priedovis
1786