dòzė (gr. dosis – davinys), tiksliai išmatuotas ligoniui ar eksperimentiniam gyvūnui skiriamo vaisto kiekis. Vaisto dozė būna gydomoji (terapinė), toksinė (sukelianti apsinuodijimą) ir mirtina, arba letalinė (sukelianti mirtį).
Gydomoji dozė skirstoma į minimalią (mažiausią), vidutinę ir maksimalią (didžiausią), vienkartinę, paros ir kursinę, smūginę (naudojama iškart prisotinti organizmą vaistine medžiaga) ir palaikomąją. Dažniausiai gydymui vartojama vidutinė gydomoji vaisto dozė. Ji apskaičiuojama 20–60 metų vyrui, sveriančiam 70 kg. Vaikams ši dozė skaičiuojama pagal jų kūno masę, amžių ar kūno paviršiaus plotą, seniems ligoniams, t. p. sergantiems inkstų, kepenų ligomis apskaičiuojama individualiai.
Dozė gali būti apskaičiuota masės (gramais, miligramais), tūrio (mililitrais) arba biologinio aktyvumo vienetais. Vaisto toksiškumą nusako jo veikimo platuma (intervalas tarp mažiausios ir didžiausios gydomosios dozės) ir terapinis indeksas (santykis tarp mirtinos dozės ir veiksmingos gydomosios dozės). Kuo didesnė vaisto veikimo platuma ir terapinis indeksas, tuo jis rečiau perdozuojamas.