Drãgo doktrinà, tarptautinės teisės principai, suformuluoti Argentinos užsienio reikalų ministro L. M. Drago notoje Jungtinių Amerikos Valstijų Valstybės departamentui dėl Venesuelos konflikto (1902). Siūlė uždrausti valstybėms iš įsiskolinusių Lotynų Amerikos šalių skolą išreikalauti ginkluota intervencija, teritorijos ar jos dalies okupacija.
Drago doktrina pirmiausia buvo nukreipta prieš didžiąsias Europos valstybes, kurios ne kartą jėga bandė atgauti paskolas iš Lotynų Amerikos šalių. Doktrinai pritarė visos Lotynų Amerikos šalys, ji darė įtaką tarptautinei teisei (Drago doktriną imta laikyti Monroe doktrinos papildymu).
Jungtinių Amerikos Valstijų reikalavimu Hagos konferencijos (1907) priimta Konvencija dėl jėgos panaudojimo ribojimo siekiant atgauti skolas (Drago ir Porterio konvencija) iš dalies įteisino Drago doktriną tarptautiniu mastu – leido naudoti karinę jėgą tik tada, jei įsiskolinusi valstybė nesutinka pavesti konfliktą spręsti kompetentingam arbitrui arba nevykdo jo nutarimų.
1412