dramà (gr. veiksmas), viena iš trijų pagrindinių literatūros rūšių (šalia epo ir lyrikos); literatūros kūrinys, skirtas teatrui, bet egzistuojantis savarankiškai. Dramos struktūros pagrindas – personažų poelgiais ir kalbomis vaizduojamas veiksmas. Jį sudaro idėjiniai, politiniai, etiniai, psichologiniai ir kitokie konfliktai, kurie sukrečia žmogaus vidinį pasaulį, sukelia skausmingų išgyvenimų ir pakeičia jo likimą, padėtį ar pagrindines vertybines nuostatas. Veiksmo įtampą ir dramatizmą lemia intensyvėjanti personažų veikla, netikėti veiksmo posūkiai ir komplikacijos (svarbi žinia ar nelaukti asmenys, kitokie atsitiktinumai). Veiksmas gali būti paremtas vienu aštriu momentu, reikalaujančiu neatidėliojant išspręsti konfliktą (Sofoklio Antigonė, N. Gogolio Revizorius), gali apimti ilgą laiko tarpą ir tęstis nuo užuomazgos iki atomazgos (viduramžių misterijos, Rytų šalių dramos). Gali vyrauti išorinis veiksmas, sukeltas ir skatinamas skirtingų interesų bei tikslų (H. Ibseno Lėlių namai, J. Grušo Herkus Mantas), arba vidinis veiksmas, t. y. intelektinis ir emocinis reagavimas į aplinką, kitų žmonių ir savo pačių poelgius (A. Čechovo Dėdė Vania, J.‑P. Sartre’o dramos, Just. Marcinkevičiaus Mindaugas). Dramos kompozicija būna uždara, kai veiksmas plėtojamas chronologiškai, istorija paremta priežasties ir pasekmės ryšiais (L. Pirandello Henrikas IV, V. Krėvės Skirgaila), ir atvira, kai išplečiama vaizdavimo sfera ir asociacijomis laisvai kaitoma erdvė bei laikas (A. Strindbergo Sapnas, J. Glinskio Grasos namai). Draminis veiksmas reiškiamas dialogais ir monologais. Dramos dialogas sukuria realybės efektą ir paverčia skaitytoją (ar žiūrovą) veiksmo stebėtoju bei liudininku. Dialogo funkcija trejopa: veiksminė – kurianti susidūrimo scenas, keičianti personažų santykius ir taip stumianti veiksmą į priekį; charakterizuojanti personažus, jų mąstymą bei kalbėjimo būdą; informacinė – suteikianti žinių, padedančių suprasti konflikto ištakas, priežastis, veikėjų poelgių motyvus. Monologo pagrindinis tikslas – atskleisti personažo vidinį dramatizmą, jausmus, būties apmąstymus. Monologai į dramą įkomponuojami tikslingai, nes padeda suprasti personažo esmę, kartais ir visos dramos idėją. Dramos kalbos sudėtinė dalis yra ir remarka (autoriaus žodžiai tarp dialogų ir monologų). Jos yra keleriopos: būtinoji (tarnybinė), be kurios sunku suprasti dramos tekstą; literatūrinė – platesnis pasakojimas ar aprašymas, konkretinantis veiksmo aplinką ir personažus; teatrinė, nurodanti scenovaizdžio įrangą, šviesas, garsus, muziką, aktoriaus vaidybos stilių.
Dramos (ir teatro) ištakos – senovės bendruomenių renginiai, kuriuose buvo jungiama tikėjimo apeigos, karo bei medžioklės žaidimų elementai – judesys, muzika, mimika ir žodis. Drama, kaip literatūros kūrinys, suklestėjo senovės Graikijoje apie 5 a. pr. Kr., kai tarp ditirambus atliekančio choro ir jo vadovo (korifėjaus) prasidėjo dialogas, į kurį vėliau buvo įtraukti antrasis ir trečiasis aktoriai. Senovės graikų literatūroje susiformavo dramos pagrindiniai žanrai – tragedija (Aischilas, Sofoklis, Euripidas) ir komedija (Aristofanas), t. p. dramos teorija (Aristotelis). Senovės graikų drama turėjo įtakos romėnų dramaturgijai (Plautas, Terencijus, Seneka). Antikinės dramos paskirtis – žinomais mitais ugdyti visuomenę, skelbti pilietinius ir etinius principus. Rytų šalių dramaturgija susiformavo vėliau: Indijoje apie 5 a., Kinijoje – 13–14 a., Japonijoje – 14 a. pabaigoje–15 amžiuje. Europoje viduramžiais buvo paplitusios religinio turinio dramos – moralitė, miraklis, misterija – ir iš jų išsirutuliojęs pasaulietiškasis farsas.
Europos drama suklestėjo Renesanso ir baroko laikotarpiu (16–17 a.) anglų ir ispanų literatūroje. W. Shakespeare’o, Lope de Vegos, P. Calderóno de la Barcos dramoms būdinga išskirtinių asmenybių dvasios laisvės ir prigimties prieštaringumas, susipynę tragiškieji ir komiškieji būties pradai, politiniai ir socialiniai konfliktai, žmonių likimus žlugdančios aistros – valdžios ir turto godulys, neapykanta, išdavystė, kerštas. Komedijose keliamas Renesanso žmogaus gyvybingumas ir optimizmas, poetizuojama meilė, derinami realizmo, tautosakos ir lyrizmo bruožai; pjesės pasižymi išradingomis fabulomis, šmaikščiais dialogais. 17 a. Prancūzijoje vyravo klasicistinė, antikos tradicijomis besiremianti tragedija (P. Corneille’is, J. Racine’as), kuri atskleidė asmeninių jausmų ir pareigos valstybei konfliktą, laikėsi 3 vienumų (veiksmo, vietos, laiko) principo, griežtai skyrė žanrus, ištobulino kalbą. Italijoje buvo populiari improvizacinė kaukių komedija (commedia dell’arte). 18 a. Šviečiamojo amžiaus idėjos ir prieštaravimai atsispindėjo G. E. Lessingo, D. Diderot, P.‑A. de Beaumarchais kūryboje; susiformavo naujas žanras – drama siaurąja prasme (rimto turinio vaidinamasis kūrinys). 19 a. pradėtos kurti romantinės dramos (F. Schilleris, G. Byronas, V. Hugo). Jos pasižymėjo maištingais charakteriais, istorine ar legendine tematika, laisva dramine forma. Rusijoje buvo populiarios realistinės pjesės, kuriose vyravo šeimyniniai buitiniai ir socialiniai prieštaravimai (N. Gogolis, A. Ostrovskis, L. Tolstojus).
Naujas Europos dramos raidos etapas prasidėjo 20 amžiuje. Surasta naujų žmogaus ir aplinkos ryšių bei sąveikų, keitėsi konfliktų turinys, struktūra, dramos kalbos pobūdis, sustiprėjo formos sąlygiškumas, susiformavo nauji žanrai ir įvairios jų atmainos (pjesė, idėjų drama, tragikomedija ir kita), išryškėjo autoriaus pozicija. Naująjį dramaturgijos etapą pradėjo H. Ibsenas, A. Čechovas, M. Maeterlinckas, kurie daugiausia reikšmės teikė psichologizmui, emocinei veiksmo atmosferai ir personažų kalbos potekstei. Žmogaus prigimties dvilypumas, sąmonės ir pasąmonės reiškiniai analizuojami A. Strindbergo, L. Pirandello, E. G. O’Neillo dramose. Dvasines vertybes poetinėse dramose aukštino W. B. Yeatsas, O. Milašius, A. Blokas, T. S. Eliotas. Daugiausia 20 a. dramaturgijoje analizuojama epochos sukrėtimai, prieštaravimai ir krizės. G. B. Shaw, kritikuodamas visuomenės ydas, naudojo diskusijų ir satyros elementus, B. Brechtas – politiškai griežtai vertino militarizmą ir socialinį išnaudojimą. Egzistencinė problematika, būties tragizmo samprata vyrauja intelektualiuose J.‑P. Sartre’o, J. Anouilh’aus, A. Camus, P. Weisso draminiuose kūriniuose, žmonių susvetimėjimo, iliuzijų žlugimo priežastys – svarbi A. Millerio ir T. Williamso dramos tema. Gyvenimo vertybių, žmogaus mąstymo ir veiklos paradoksai atskleidžiami M. Frischo, F. Dürrenmatto, S. Mrożeko tragikomedijose. Absurdo dramaturgijos autoriai: S. Beckettas, J. Genet, E. Ionesco.
Drama Lietuvoje
Lietuvoje dramaturgija pradėjo formuotis 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje ir buvo susijusi su tautiniu judėjimu ir mėgėjų teatru. Pirmieji lietuvių dramaturgai rašė romantines ir realistines pjeses bei komedijas. Joms būdinga patriotinės, publicistinės, didaktinės tendencijos, tautosakiniai, etniniai elementai. Istorijos ir padavimų motyvais parašytose dramose buvo kuriamas romantiškai idealizuotas senovės Lietuvos ir netolimos praeities paveikslas, turintis žadinti tautinę savimonę, herojinę dvasią (A. Fromas-Gužutis, V. Pietaris, G. Landsbergis-Žemkalnis, M. Šikšnys-Šiaulėniškis). Buitinėse dramose realistiškai vaizduojami dvaro ir kaimo prieštaravimai, miesto darbininkų išnaudojimo ir revoliucinės kovos momentai (A. Fromas-Gužutis, G. Petkevičaitė-Bitė, K. Jasiukaitis, B. Laucevičius-Vargšas). Komedijose išjuokiamos valstiečių buities ir žmonių ydos (Žemaitė, G. Landsbergis-Žemkalnis, Keturakis, Vaižgantas, Dvi Moteri – G. Petkevičaitė-Bitė ir Žemaitė), bajorijos atstovų bei miestelėnų gyvenimo ir dvasinių interesų menkumas (L. Didžiulienė-Žmona, P. Pundzevičius-Petliukas, J. Smalstys). Tautosakinės stilizacijos ir simbolizmo bruožų yra M. Šikšnio-Šiaulėniškio, L. Giros pjesėse, impresionistinės nuotaikų ir būties akimirkų kaitos – K. Puidos draminėje kūryboje. Susikūrus profesionaliajam lietuvių teatrui (1920) dramaturgija tapo įvairesnė ir gausesnė. Reikšmingų dramų sukūrė Vydūnas, V. Krėvė, V. Mykolaitis-Putinas. Vydūno kūryboje ryšku filosofinio mąstymo pradai, apibendrintai vaizduojamas lietuvių tautinės sąmonės ir dvasinės kultūros brendimas; jo dramos poetikai būdinga misterijos žanro bruožai – alegorinės ir simbolinės vizijos, retorinis stilius. V. Krėvės dramaturgijoje atskleidžiami žmonių likimai sudėtingose istorinių lūžių epochose, kuriami psichologiškai gilūs tragiškų herojų paveikslai, derinami draminio, epinio ir lyrinio vaizdavimo būdai. V. Mykolaičio-Putino dramose keliami universalūs būties klausimai, įtvirtinama vidinis konfliktas, simbolika ir lyriškumas. Tautos praeities įvykiai ir didvyriai, nepriklausomos valstybės kūrimasis vaizduojama Maironio, A. Vienuolio, V. Bičiūno, J. Petrulio dramose. B. Sruogos istorinėse dramose kuriama naujo pobūdžio poetinė kronika, kuriai būdinga epochos panorama, romantikos ir ironijos derinimas, personažų lyriniai paveikslai, ryškūs muzikiniai elementai, vaizdinga ir dinamiška eiliuota kalba. Nepriklausomos Lietuvos gyvenimas, kaimo ir miesto pokyčiai, naujos inteligentų kartos veikla pozityviai ar kritiškai vertinama A. Vienuolio, K. Binkio, S. Kymantaitės-Čiurlionienės, A. Domanto-Sakalausko, A. Griciaus, S. Santvaro dramaturgijoje. Politinių, ekonominių ir kultūrinių aktualijų tematika vyravo P. Vaičiūno melodraminėse komedijose. 20 a. antros pusės dramaturgija ankstesnes tradicijas papildė nauja struktūra, konfliktais, žanrais. Ideologinį pokario metų antagonizmą atspindi B. Dauguviečio, A. Griciaus, J. Baltušio buitinės pjesės. Žmogaus asmenybę žlugdančios gyvenimo normos ir pastangos joms priešintis atskleidžiamos V. Miliūno, G. Kanovičiaus, V. Rimkevičiaus, K. Sajos, D. Urnevičiūtės dramose. Tautosakos siužetais paremtus draminius kūrinius, poetizuojančius etines vertybes ir žmogaus dvasinio visavertiškumo siekius, rašė K. Inčiūra, A. Liobytė, R. Samulevičius. Tragizmo elementais, filosofine etine problematika, humanistinių idealų išaukštinimu, intelektualių apibendrinimų ir psichologizmo derme, klasikinės sandaros ir sąlygiško vaizdavimo vienove pasižymi J. Grušo draminė kūryba. Just. Marcinkevičiaus poetinėse dramose istoriniai ir mitiniai siužetai gilinami būties klausimų lyriniais svarstymais, herojų savianalizės dramatizmu, metaforiška kalba. Tematikos, žanrų ir stiliaus įvairovė, pasaulio blogis ir žiaurumas, žmogaus prigimties kontrastai ir paradoksai, realizmo ir grotesko, lyrizmo ir ironijos derinimas būdinga K. Sajos, J. Glinskio, S. Šaltenio dramoms ir tragikomedijoms. Nuo 20 a. pabaigos dramaturgai kuria netradicinį dramos modelį – atsisako fabulos, keičia dramos kalbos funkcijas. Epochos sąmyšių sukrėstų ir prigimties bei namų netekusių žmonių savijauta ir likimai, budelių ir aukų santykiai, gyvenimo ir mirties temos vyrauja išeivijos rašytojų A. Škėmos, A. Landsbergio, K. Ostrausko dramaturgijoje, kuri pasižymi postmodernizmo poetika.
L: A. Samulionis Drama / Literatūros teorijos apybraiža Vilnius 1982; J. Lankutis Lietuvių dramaturgijos tyrinėjimai Vilnius 1988; P. Česnulevičiūtė Dramos pasaulis Vilnius 1996; A. Martišiūtė Pirmasis lietuvių dramaturgijos šimtmetis Vilnius 2006; Šiuolaikiniai Lietuvos teatro procesai: straipsnių rinkinys Vilnius 2003; J. L. Styan Drama, Stage and Audience Cambridge 1975; V. Chalizev Drama kak rod literatury Moskva 1986.
2677