dramma per musica (it. muzikinė drama), muzikos žanras; sceninis muzikos kūrinys – ankstyvoji (16–17 a.) opera.
Susiklostymas, raida, bruožai
Susiklostė Renesanso epochos Italijos teatre, kuriame būta daug muzikos (intermedijos, pastoralinės dramos, tragedijų chorai, išplėtotas solo dainavimas su instrumentiniu pritarimu). Dramma per musica padėjo įsitvirtinti homofoniniam stiliui (homofonija; polifoninio dainavimo atsisakyta) ir sudarė prielaidas operai atsirasti. 16 a. naujos muzikos pagrindinė savybė – aiški melodinio rečitatyvinio tipo deklamacija (rečitatyvas) su koloratūros elementais. Buvo siekiama atgaivinti monodinio tipo senovės graikų tragediją, sukurti poezijos ir muzikos sintezę. Florencijos kameratos spektakliuose (teatralizuoti madrigalai, intermedijos, pastoralės) klostėsi naujas deklamacinis stilius (itališkai stile representativo) – monodija su harmoniniu pritarimu. Dramma per musica laikoma J. Peri Dafnė (1592–94, pastatyta 1597), Euridikė (pastatyta 1600), G. Caccini Euridikė (pastatyta 1602). Nuo 1693 įsigalėjo operos terminas, tačiau ir dramma per musica pavadinimas vartotas iki 18 a. pabaigos.
Dramma per musica Lietuvoje
Lietuvoje pirmosios dramma per musica pastatytos Vladislavo Vazos valdymo metais. Rūmų teatro trupė, sudaryta iš italų dainininkų ir rūmų kapelos, Vilniaus Žemutinės pilies teatre pastatė operas Elenos pagrobimas (Il ratto di Helena 1636), Andromeda (1644), Apviltoji Kirkė (Circe delusa 1648). Manoma, šių dramma per musica autorius buvo rūmų kompozitorius ir dirigentas M. Scacchi.