drapiruõtė (pranc. draperie < draper – suklostyti audinį), dailės kūrinyje vaizduojamas klostytas audinys arba drabužis. Dažna tapybos, grafikos, skulptūros kūriniuose, interjero, natiurmorto, portreto kompozicijose.
drapiruotė. vadinamasis Belvederio Apolonas (Leocharo bronzinės skulptūros marmurinė kopija, Vatikano muziejai Romoje)
Kiekvienam istoriniam laikotarpiui būdingi skirtingi drapiruotės vaizdavimo principai. Senovės Egipte drapiruotė nebuvo pabrėžiama. Senovės Graikijoje ir Romoje vyravo smulkių prie kūno prigludusių klosčių drapiruotė, imituojanti šlapią audinį, pabrėžianti figūros plastiką. Viduramžiais kūno formas slėpė sunki, pabrėžtinai ritmiška drapiruotė. Renesanso epochoje drapiruotė buvo tikroviška, baroko laikais išpopuliarėjo ekspresyvi, raiškiai klostyta, teikianti kūriniui dramatizmo. Klasicizmo laikotarpiu įsivyravo taisyklingo, griežto piešinio drapiruotė. 18–19 a. drapiruotės menas tapo specialių studijų objektu, šios srities specialistai pagal katalogus (ypač garsėjo Ramsay studijos Edinburge katalogas) parinkdavo konkrečiam kūriniui tinkamą drapiruotę. Nuo 20 a. drapiruotės vaizdavimas yra akademinio mokymo dalis.
drapiruotė. Sužeista amazonė (senovės graikų bronzinės statulos senovės romėnų marmurinė kopija, apie 430 pr. Kr., Berlyno valstybiniai muziejai)
2972