draudmas, finansinė ūkinė veikla, kuria siekiama apsaugoti fizinių ir juridinių asmenų turtinius interesus draudžiamojo (draudiminio) įvykio atveju.
Draudikas, draudėjas, draudimo sutartis
Draudimu gali verstis tik įstatymų nustatyta tvarka įsteigtos draudimo bendrovės (draudikai). Draudikas iš draudėjo (apdraustojo) mokamų draudimo įmokų formuoja techninius atidėjinius, kurių lėšos naudojamos draudimo išmokoms, skirtoms dėl draudžiamojo įvykio (sutartyje nurodyto atsitikimo, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti nustatyto dydžio draudimo išmoką) atsiradusiai žalai atlyginti ar poreikiui patenkinti, arba gali būti investuojamos į vyriausybės, centrinio banko ir savivaldybių vertybinius popierius, bendrovių obligacijas, nekilnojamąjį turtą, terminuotuosius indėlius banke.
Draudimas vykdomas remiantis draudimo sutartimi. Ja draudėjas įsipareigoja laiku mokėti draudimo įmokas, o draudikas – draudžiamojo įvykio atveju mokėti draudimo išmokas draudėjui ar kitam asmeniui, kuris įgyja teisę į šią išmoką pagal draudimo sutartį. Draudimo sutarties sudarymas patvirtinamas draudimo polisu (liudijimu).
Draudžiamojo įvykio atveju draudėjas privalo pranešti apie jį draudikui, pateikti reikalingą ir teisingą informaciją bei dokumentus.
Perdraudimas ir tarpininkai
Draudikas draudžiamą riziką (draudžiamojo įvykio tikimybę) gali perdrausti (perdraudimas) kitose draudimo ir perdraudimo bendrovėse. Draudimo bendrovės ir draudėjai turi teisę naudotis draudimo tarpininkų – draudimo agentų ir draudimo brokerių – paslaugomis.
Draudimo objektas
Draudimo objektas gali būti turtiniai interesai, susiję su asmens gimimu, sutuoktuvėmis, gyvenimo trukme, kapitalo kaupimu; su kūno sužalojimais, nelaimingais atsitikimais ir ligomis; su turto valdymu, naudojimu, disponavimu; su draudėjo padaryta žala kitam fiziniam, juridiniam asmeniui ar jo turtui.
Draudimo formos
Pagal formą gali būti privalomasis draudimas (jo rūšis ir pagrindines nuostatas nustato įstatymai) ir savanoriškasis draudimas (vykdomas draudėjo ir draudiko susitarimu, patvirtintu draudimo sutartimi).
Draudimo šakos
Pagal draudimo objekto ypatumus skiriamos dvi draudimo šakos – gyvybės draudimas ir ne gyvybės draudimas. Gyvybės draudimo šakai priskiriamos šios pagrindinės grupės: sutuoktuvių ir gimimų draudimas, gyvybės draudimas, kai investavimo rizika tenka draudėjui, kitas gyvybės draudimas, kurio neapima pirmosios grupės, pensijų kaupimo veikla. Ne gyvybės draudimo šakai priskiriamos šios grupės: draudimas nuo nelaimingų atsitikimų, draudimas nuo ligos, sausumos transporto priemonių, skraidymo aparatų, laivų (jūrų, ežerų, upių ir kanalų) draudimas, krovinių draudimas, turto draudimas (išskyrus minėtų transporto priemonių ir krovinių) nuo gaisro ar stichinių nelaimių, turto draudimas nuo kitos žalos, transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas, bendrosios civilinės atsakomybės draudimas, kredito draudimas, laidavimo draudimas, finansinių nuostolių draudimas, teismo išlaidų draudimas, pagalbos draudimas.
Istorinė apžvalga
Draudimo užuomazgų apie 4500 pr. Kr. jau būta Kinijoje, kur pirkliai, gabenantys krovinius upėmis, būrėsi į laikinas sąjungas. Nuskendus kuriam nors laivui nuostoliai būdavo paskirstomi visiems sąjungos nariams. Apie 1700 pr. Kr. senovės Babilone pirkliai pasirašydavo susitarimus, kad kartu dengs dėl karavano užpuolimų patirtus nuostolius. Vėliau buvo pradėti formuoti specialūs fondai, kuriuos sudarydavo tam tikrų profesijų ar vienodo likimo žmonių reguliarios įmokos. Pvz., senovės Romos įstatymas Lex Rhodia numatė, kad per tolimą kelionę jūra patirti nuostoliai turi būti dengiami iš laivų ir prekių savininkų sudaryto fondo. Jei laivas nuskęsdavo ar jį pagrobdavo piratai, jo ir prekių savininkas iš fondo gaudavo laivo ir krovinio vertę atitinkantį atlyginimą. Laivams sėkmingai pasiekus reikiamą uostą dalis gauto pelno būdavo atiduodama į fondą. Žemesniųjų sluoksnių Romos gyventojai jungėsi į draugijas collegium tenuiorum. Mirus draugijos nariui velionio šeima gaudavo materialinę paramą. Senovės Romos legionierių kasos išmokėdavo tam tikro dydžio pinigines kompensacijas legionieriui susižeidus ar išėjus į atsargą. Šių draudimo užuomazgų ypatybė – draudėjai ir draudikai buvo tie patys asmenys, nebuvo siekiama pelno. Žlugus Romos imperijai pirminės draudimo formos nunyko. Draudimo veikla atgijo viduriniais amžiais. Feodalizmo epochoje daugelio gildijų statutuose buvo įtvirtinta tarpusavio pagalba nelaimės atveju. 779 Frankų valstybės valdovo Karolio Didžiojo įstatymas skelbė, kad gildijos nariai privalo vienas kitą remti ir nelaimės (gaisro, laivo katastrofos ir kitos) atveju suteikti vienas kitam reikiamą pagalbą. 12 a. Prancūzijos Rozay-en-Brie mieste vykdant popiežiaus Aleksandro II dekretą buvo organizuotas miestiečių turto privalomas draudimas nuo vagysčių (įmokų dydis priklausė nuo draudžiamo turto vertės). 12 a. Vokietijoje gildijos ėmė drausti nuo stichinių nelaimių (draudimo kasos apmokėdavo gaisro ar gyvulių kritimo nuostolius), vagysčių ar apiplėšimų. Vokietijoje buvo pradėtos steigti ir vienos pirmųjų našlių bei našlaičių paramos kasos. 13 a. viduryje Islandijoje buvo įkurtos draudimo nuo gaisro gildijos. Nuostoliai nukentėjusiesiems nuo gaisro buvo atlyginami natūra (mediena, šiaudais, namų apyvokos reikmenimis). Išlikęs 1308 Brėmene surašytas dokumentas artimas šiuolaikiniam gyvybės draudimo liudijimui: miesto valdžia ir vienuolynas, sumokėjus atitinkamą pinigų sumą ar užstačius žemės sklypą, garantuodavo išlaikymą iki gyvos galvos. Patyrus, kad draudimo veikla gali duoti pelno, 14 a. ėmė formuotis komercinio pobūdžio draudimas. 14–17 a. vyravo transporto priemonių (daugiausia laivų) draudimas nuo stichinių nelaimių ar piratų užpuolimų. Dideliuose Europos uostuose veiklą pradėjo komercinės draudimo įmonės. Iš tų laikų atėjo ir draudimo dokumento – poliso (lotynų kalba pollicere – pažadėti) – pavadinimas. Pirmieji polisai surašyti 1347 Barselonoje. Suklestėjus jūrų prekybos draudimo verslui, įvertinus rizikos pasidalijimo svarbą, Genujoje pradėtos vykdyti perdraudimo operacijos. 16 a. pabaigoje jūrų prekybos draudimo centru tapo Londonas. 1601 čia pradėjo veikti specialūs teismai, nagrinėjantys draudikų ir draudėjų ginčus. Po 1666 Londono gaisro, kuris per penkias dienas sunaikino beveik visą miestą, pradėjo plėtotis draudimas nuo gaisro. Anglijoje buvo įkurtos draudimo nuo gaisro draugijos. Kiek vėliau ir Vokietijoje (Hamburge) buvo įsteigta Generalinė draudimo nuo gaisro kasa. Pradėta aktyviau drausti pasėlius nuo krušos, gyvulius nuo kritimo, sausumos transporto priemones. Atsirado ir gyvybės draudimo paslaugos. 18–19 a. sparčiai plėtojantis pramonei, pereinant nuo rankų darbo prie mašininio, nuo manufaktūrų prie fabrikų, plečiantis geležinkelių tinklui, kūrėsi draudimo bendrovės, draudžiančios darbininkus gyvybės draudimu ir nuo neįgalumo, traukinių keleivius nuo galimų nelaimių. Draudimo bendrovių skaičius sparčiai didėjo, jos vienijosi į sąjungas. Rusijoje draudimo veikla ėmė aktyvėti 18 a. pabaigoje Sankt Peterburge. Čia pastatus nuo gaisrų draudė anglų draudikai, už paslaugas jiems buvo mokama auksu. Imperatorė Jekaterina II specialiu manifestu 1786 uždraudė užsienio draudimo bendrovių veiklą, kad auksas neiškeliautų iš šalies. Monopolinė valstybinių pastatų draudimo nuo gaisro teisė buvo suteikta Draudimo ekspedicijai prie Valstybinio paskolų banko. Siekdama nenuostolingos veiklos ji draudė tik mūrinius pastatus. 1797 įkurta prekių draudimo kontora. 1827 įsteigta Pirmoji Rusijos draudimo draugija (veikė iki 1917) turėjo išskirtinę teisę drausti pastatus Maskvoje, Sankt Peterburge, Odesoje ir kitur. Sparčiai didėjant draudimo poreikiams 1835 įkurta Antroji Rusijos draudimo draugija (apėmė 40 gubernijų). Draudimo mastas ypač išsiplėtė panaikinus baudžiavą, kai sandorius imta sudarinėti kaimo vietovėse. Didėjo ir valstybės įtaka draudimo rinkai.
Vokietijoje 19 a. pabaigoje buvo įvestos 3 socialinio draudimo rūšys: draudimas nuo ligos, senatvės draudimas ir neįgalumo draudimas. Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Rusijoje buvo priimti įstatymai, įpareigojantys darbdavius atsakyti už savo darbininkų sužeidimus ar mirtį, buvo prižiūrima draudimo bendrovių veikla (pvz., Rusijoje Vidaus reikalų ministerijos Draudimo priežiūros tarnyba bendroves reguliariai tikrino, reikalavo viešai skelbti veiklos rezultatus). 19 a. pabaigoje atsiradus pirmiesiems automobiliams iš jų vairuotojų buvo reikalaujama turėti civilinės atsakomybės draudimo liudijimus.
20 a. prasidėjusi draudimo bendrovių konkurencija skatino gerinti paslaugų kokybę. Vakarų Europos šalyse, Jungtinėse Amerikos Valstijose steigėsi dideli draudimo koncernai, susiklostė draudimo įmonių specializacija. Prasidėjo draudimo veiklos internacionalizacija. 8 dešimtmetyje į draudimo rinką vis labiau ėmė skverbtis bankai – susitardami su draudimo bendrovėmis dėl draudimo paslaugų realizavimo, steigdami brokerines draudimo bendroves, kurdami filialus, įsigydami veikiančias draudimo bendroves ar dalį jų kapitalo. Vyksta ir draudimo bendrovių panašus skverbimasis į bankinių paslaugų rinką. 20 a. pabaigoje Jungtinėse Amerikos Valstijose veikė apie 5000 draudimo bendrovių (jose dirbo apie 7 mln. žm., kasmet buvo sudaroma apie 400 mln. draudimo sutarčių), jos kontroliavo daugiau kaip 30 % pasaulio draudimo rinkos. Japonijai teko apie 30 %, Europos Sąjungai – daugiau kaip 25 % (veikė daugiau kaip 4800 bendrovių, jose dirbo apie 1 mln. žm.) pasaulio draudimo rinkos. Didėjant konkurencijai vis aktyvesni tampa užsienio bendrovių padaliniai, neretai panaudojantys ir dempingo politiką, rinkai pateikiantys vis naujų draudimo paslaugų (21 a. pradžioje buvo daugiau kaip 200 draudimo rūšių), tobulinantys jų pardavimo metodus (pvz., telefonu, internetu ir kitus).
Draudimas Lietuvoje
Lietuvoje tam tikros draudimo operacijos buvo atliekamos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. Draudimo verslas Lietuvos teritorijoje atsirado 19 a., buvo reguliuojamas Rusijos imperijos įstatymų. Gyvybės draudimu vertėsi įmonė Gyvenimas (įkurta 1835). Agentūros Kaune ir Vilniuje teikė paslaugas šių gubernijų gyventojams, tačiau gyvybės draudimas nebuvo populiarus. Transporto priemonių draudimo paslaugas teikė akcinė bendrovė Viltis. 19 a. antroje pusėje pradėjo kurtis ir savitarpio draudimo draugijos (jų nariai buvo ir draudikai, ir draudėjai). Pirmoji tokia draugija įkurta 1897, daugiausia vienijo stambiuosius žemės savininkus. 1905 į draudimo veiklą įsitraukė ir valstybinės taupomosios kasos, veikiančios prie Rusijos valstybinio banko skyrių. Rusijai pavaldžioje Lietuvos dalyje gerai organizuotą draudimo įmonių sistemą sugriovė Pirmasis pasaulinis karas. Pradėjo veikti valstybės nekontroliuojamos užsienio bendrovės Allianz, Victoria, Erich Nelte ir kitos. Draudimo įmonių veiklos kontrolė buvo įvesta 1919 06 19 – prie Prekybos ir pramonės ministerijos įkurta Draudimo skyrius (valstybiniam kilnojamajam ir nekilnojamajam turtui bei gyvybei drausti), Draudimo reikalų komitetas ir Draudimo reikalų inspekcija (draudimo įstaigų veiklai prižiūrėti ir kitiems draudimo klausimams spręsti). 1919 11 17 sujungus Prekybos ir pramonės bei Finansų ministerijas Draudimo skyrius tapo Rinkliavų departamento padaliniu. 1919 12 05 priimtas Draudimo draugijų įstatymas, 1921 02 04 – Valstybinio apdraudimo įstaigos įstatymas. Ši įstaiga draudė nuo gaisro trobesius (iki 1923 pabaigos ūkininkams privalomai), pašarus, javus, žmonių gyvybę, turėjo teisę perdrausti savo vykdomą draudimą ir šalyje, ir užsienyje. 1921 įkurta draudimo akcinė bendrovė Lietuva, 1922 jai suteikta išimtinė teisė drausti turtą nuo gaisro visuose miestuose iki 40 000 gyventojų, transporto priemones ir gyvybę – visoje Lietuvoje. 1922 įkurta bendrovė Lietuvos Lloydas (iš pradžių draudė tik pastatus nuo gaisro, vėliau vykdė ir laivų, transporto priemonių, vagysčių, nelaimingų atsitikimų, gyvybės draudimą). Centralinė draudimo sąjunga Kooperacija (įkurta 1925) draudė kooperatyvų ir jų narių kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. 1938 veikė šešios draudimo bendrovės. Be pagrindinių draudimo rūšių, buvo vykdomas ir civilinės atsakomybės, vitrinų stiklų draudimas bei draudimas nuo vagysčių su įsilaužimu.
draudimo liudijimas, išduotas Moniai Andriuškienei 1945 (Šiaulių Aušros muziejus)
1940 sovietų valdžia nacionalizavo visas draudimo bendroves. Valstybės draudimo įstaiga buvo pertvarkyta į SSRS valstybinio draudimo įmonės padalinį. Nacių okupacijos metais draudimo veiklą perėmė Valstybės draudimo valdyba, kuri tiesiogiai priklausė Reicho Rytų krašto generaliniam komisariatui. Informacija apie draudimą buvo slapta. 1944–90 pradžioje draudimo veikla vykdyta pagal SSRS įstatymus, unifikuotus visoje SSRS ir Rytų Europoje draudimo modelius ir standartus (SSRS priimti 1948). Veikė draudimo valstybinis monopolis (visų rūšių draudimą vykdė Valstybinė draudimo įmonė Gosstrach), didelė valdymo centralizacija neleido aktyviai reaguoti į pasikeitusias sąlygas, nepaslankūs tarifai, konkurencijos nebuvimas trukdė plėsti ir tobulinti draudimo veiklą. 1958 Lietuvos valstybinio draudimo valdyba tapo Finansų ministerijos padaliniu, 1967 – Vyriausiąja valstybinio draudimo valdyba. Buvo plėtojamos turto ir asmens draudimo šakos. Turto draudimo pošakiai, paremti skirtingomis nuosavybės formomis, buvo: kolūkių turto draudimas, tarybinių ūkių turto draudimas, kooperatinių ir visuomeninių organizacijų turto draudimas, gyventojų asmeninio turto draudimas, tikinčiųjų bendruomenių ir pavienių asmenų naudojamų valstybinių pastatų draudimas. Turto draudimo pošakiai dar buvo skirstomi į draudimo rūšis, pvz., kolūkių turto draudimo pošakį sudarė žemės ūkio pasėlių, gyvulių, pastatų ir kito turto draudimas, gyventojų asmeninio turto – pastatų, gyvulių, namų turto ir transporto priemonių draudimas. Asmens draudimo šaką sudarė mišrusis gyvybės, vaikų, sutuoktuvių, pensijų draudimas, individualus draudimas nuo nelaimingų atsitikimų, darbuotojų draudimas įmonių ir organizacijų lėšomis, draudimas iki gyvos galvos mirties ir darbingumo netekimo atveju. Visos šakos ir rūšys turėjo privalomąją ir savanoriškąją draudimo formą. Iki 1960 daugiau kaip 90 % visų draudimo įmokų buvo surenkama iš turto draudimo, 7 dešimtmetyje asmens draudimo įmokos sudarė 20–25 %.
Atkūrus nepriklausomybę 1990 priimti Akcinių bendrovių įstatymas (įteisino naują įmonių rūšį) ir Draudimo įstatymas (įteisino keturių rūšių draudimo įmones: valstybinę, akcines bendroves, draudimo draugijas ir savidraudos draugijas) sudarė sąlygas kurtis privačioms draudimo bendrovėms. 1991 įkurtos pirmosios privataus kapitalo draudimo bendrovės – Vicura (iki 1994 Kirnis; pagrindinis akcininkas – Šveicarijos bendrovė Spektra Bau Industrie AG), Drauda (nuo 2001 ERGO Lietuva; steigėjai – Vokietijos bendrovė Alte Leipziger ir Valstybinė draudimo įmonė), Baltijos garantas, Preventa (2002 prijungta prie ERGO Lietuva). 1992 daugiau kaip 90 % draudimo rinkos tebekontroliavo Valstybinė draudimo įstaiga (nuo 1996 akcinė bendrovė Lietuvos draudimas, 1999 visiškai privatizuota). Ji tebeturėjo (iki 10 dešimtmečio vidurio) privalomojo draudimo monopolį (šia forma draudė valstybinių ir nevalstybinių akcinių bendrovių kapitalą, keleivių sveikatą ir gyvybę bei gyventojų pastatus). Draudimo įmonių veiklos priežiūros funkcija suteikta Draudimo reikalų tarnybai (1996 reorganizuota į Valstybinę draudimo priežiūros tarnybą) prie Finansų ministerijos. 1993 atidarytas pirmasis užsienio bendrovės filialas (Estijos BICO). Draudimo bendrovių sparčiai daugėjo – 1993 pabaigoje veikė daugiau kaip 30, tačiau netrukus dalis jų bankrutavo dėl per mažo reikalaujamo įstatinio kapitalo, didžiulės prisiimtos rizikos, keliolika ar keliasdešimt kartų didesnės už realias galimybes atlyginti galimus nuostolius, bendrovių steigėjų atsakomybės trūkumo, noro kuo greičiau ir daugiau pasipelnyti, darbuotojų neprofesionalumo, netinkamo sukauptų lėšų investavimo, nepakankamos veiklos kontrolės. 1995 privačios draudimo bendrovės užėmė apie trečdalį rinkos. 1996 remiantis Europos Sąjungos praktika ir reikalavimais gyvybės draudimas atskirtas nuo ne gyvybės draudimo (kad gyvybės draudimo sukauptos lėšos nebūtų naudojamos turto draudimo žalai atlyginti ir atvirkščiai). 1996 Draudimo įstatymas padidino reikalavimus draudimo bendrovių įstatiniam kapitalui (ne gyvybės draudimo įmonių – ne mažesnis kaip 2 mln. litų, gyvybės draudimo – ne mažesnis kaip 4 mln. litų, kredito draudimo – ne mažesnis kaip 7 mln. litų). Didžiausia draudimo įmonė Lietuvos draudimas 1996 užėmė 57,8 % draudimo rinkos, 1998 – 47 %. Daugėjo draudimo brokerių (ypač užsienio), plėtojosi perdraudimo paslaugos. 10 dešimtmečio pabaigoje draudimo įmones įkūrė kai kurie bankai. 1998 visos draudimo bendrovės surinko 329,5 mln. litų draudimo įmokų (gyvybės draudimo dalis sudarė 16,8 %). 2002 veikė apie 40 draudimo bendrovių, daugiau kaip 100 draudimo brokerių. Visos draudimo bendrovės surinko apie 741,7 mln. litų draudimo įmokų (1, 2 lentelės), gyvybės draudimo dalis sudarė apie 18,8 %. Tarpininkaujant draudimo brokeriams pasirašytų draudimo sutarčių įmokos sudarė daugiau kaip 223 mln. litų (3 lentelė) – 45 % automobilių draudimo, apie 50 % turto draudimo, 31 % ne gyvybės draudimo, 16 % transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo visų įmokų.
1
* Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos duomenys
** vykdo įsipareigojimus pagal gyvybės draudimo sutartis, sudarytas iki 1997 07 31
2
* Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos duomenys
3
* Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos duomenys
3064
3125