draudmas Lietuvojè
Draudimo paslaugos iki 1940
Lietuvoje tam tikros draudimo operacijos buvo atliekamos jau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. Draudimo verslas atsirado 19 a., jis buvo reguliuojamas Rusijos imperijos įstatymų. Gyvybės draudimu vertėsi įmonė Gyvenimas (įkurta 1835). Agentūros Kaune ir Vilniuje teikė paslaugas šių gubernijų gyventojams, tačiau gyvybės draudimas nebuvo populiarus. Transporto priemonių draudimo paslaugas teikė akcinė bendrovė Viltis. 19 a. antrojoje pusėje pradėjo kurtis ir savitarpio draudimo draugijos (jų nariai buvo ir draudikai, ir draudėjai). Pirmoji tokia draugija įkurta 1897, daugiausia vienijo stambiuosius žemės savininkus. 1905 į draudimo veiklą įsitraukė ir valstybinės taupomosios kasos, veikiančios prie Rusijos valstybinio banko skyrių. Rusijai pavaldžioje Lietuvos dalyje gerai organizuotą draudimo įmonių sistemą sugriovė Pirmasis pasaulinis karas. Pradėjo veikti valstybės nekontroliuojamos užsienio bendrovės Allianz, Victoria, Erich Nelte ir kitos. Draudimo įmonių veiklos kontrolė buvo įvesta 1919 06 19 – prie Prekybos ir pramonės ministerijos įkurta Draudimo skyrius (valstybiniam kilnojamajam ir nekilnojamajam turtui bei gyvybei drausti), Draudimo reikalų komitetas ir Draudimo reikalų inspekcija (draudimo įstaigų veiklai prižiūrėti ir kitiems draudimo klausimams spręsti). 1919 11 17 sujungus Prekybos ir pramonės bei Finansų ministerijas Draudimo skyrius tapo Rinkliavų departamento padaliniu. 1919 12 05 priimtas Draudimo draugijų įstatymas, 1921 02 04 – Valstybinio apdraudimo įstaigos įstatymas. Ši įstaiga draudė nuo gaisro trobesius (iki 1923 pabaigos ūkininkams privalomai), pašarus, javus, žmonių gyvybę, turėjo teisę perdrausti savo vykdomą draudimą ir šalyje, ir užsienyje. 1921 įkurta draudimo akcinė bendrovė Lietuva, 1922 jai suteikta išimtinė teisė drausti turtą nuo gaisro visuose miestuose, turinčiuose iki 40 000 gyventojų, transporto priemones ir gyvybę – visoje Lietuvoje. 1922 įkurta bendrovė Lietuvos Loidas (iš pradžių draudė tik pastatus nuo gaisro, vėliau vykdė ir laivų, transporto priemonių, vagysčių, nelaimingų atsitikimų, gyvybės draudimą). Centralinė draudimo sąjunga Kooperacija (įkurta 1925) draudė kooperatyvų ir jų narių kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. 1938 veikė 6 draudimo bendrovės. Be pagrindinių draudimo rūšių, buvo vykdomas ir civilinės atsakomybės draudimas, vitrinų stiklų draudimas bei draudimas nuo vagysčių su įsilaužimu.
Draudimas okupacijų metais (1940–1990)
Valstybinio draudimo valdybos kvitas (1941 10 29; Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus)
ugnies draudimo liudijimas (1942; Rokiškio krašto muziejus)
1940 sovietų valdžia nacionalizavo visas Lietuvos draudimo bendroves. Valstybinio apdraudimo įstaiga buvo pertvarkyta į SSRS valstybinio draudimo įmonės padalinį. Nacių okupacijos metais draudimo veiklą perėmė Valstybės draudimo valdyba, kuri tiesiogiai priklausė Reicho Rytų krašto generaliniam komisariatui. Informacija apie draudimą buvo slapta. 1944–90 draudimo veikla vykdyta pagal SSRS įstatymus, unifikuotus visoje SSRS ir Rytų Europoje draudimo modelius ir standartus (SSRS jie priimti 1948). Veikė draudimo valstybinis monopolis (visų rūšių draudimą vykdė Valstybinė draudimo įmonė Gosstrach), didelė valdymo centralizacija neleido aktyviai reaguoti į pasikeitusias sąlygas, nepaslankūs tarifai, konkurencijos nebuvimas trukdė plėsti ir tobulinti draudimo veiklą. 1958 Lietuvos valstybinio draudimo valdyba tapo Finansų ministerijos padaliniu, 1967 – Vyriausiąja valstybinio draudimo valdyba. Buvo plėtojamos turto ir asmens draudimo šakos. Turto draudimo pošakiai, paremti skirtingomis nuosavybės formomis, buvo: kolūkių turto draudimas, tarybinių ūkių turto draudimas, kooperatinių ir visuomeninių organizacijų turto draudimas, gyventojų asmeninio turto draudimas, tikinčiųjų bendruomenių ir pavienių asmenų naudojamų valstybinių pastatų draudimas. Turto draudimo pošakiai dar buvo skirstomi į draudimo rūšis, pvz., kolūkių turto draudimo pošakį sudarė žemės ūkio pasėlių, gyvulių, pastatų ir kito turto draudimas, gyventojų asmeninio turto – pastatų, gyvulių, namų turto ir transporto priemonių draudimas. Asmens draudimo šaką sudarė mišrusis gyvybės, vaikų, sutuoktuvių, pensijų draudimas, individualus draudimas nuo nelaimingų atsitikimų, darbuotojų draudimas įmonių ir organizacijų lėšomis, draudimas iki gyvos galvos mirties ir darbingumo netekimo atveju. Visos šakos ir rūšys turėjo privalomąją ir savanoriškąją draudimo formą. Iki 1960 daugiau kaip 90 % visų draudimo įmokų buvo surenkama iš turto draudimo, 7 dešimtmetyje asmens draudimo įmokos sudarė 20–25 %.
Draudimas nepriklausomoje Lietuvoje 1990–2000
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 priimti Akcinių bendrovių įstatymas (įteisino naują įmonių rūšį) ir Draudimo įstatymas (įteisino keturių rūšių draudimo įmones: valstybinę, akcines bendroves, draudimo draugijas ir savidraudos draugijas) sudarė sąlygas kurtis privačioms draudimo bendrovėms. 1991 įkurtos pirmosios privataus kapitalo draudimo bendrovės – Vicura (iki 1994 Kirnis; pagrindinis akcininkas – Šveicarijos bendrovė Spectra Bau Industrie AG; 2006 bankrutavo), Drauda (nuo 2001 ERGO Lietuva, nuo 2013 ERGO Insurance SE Lietuvos filialas; steigėjai – Vokietijos bendrovė Alte Leipziger ir Valstybinė draudimo įmonė), Baltijos garantas (2014 bankrutavo), Preventa (2002 prijungta prie bendrovės ERGO Lietuva). 1992 daugiau kaip 90 % draudimo rinkos tebekontroliavo Valstybinė draudimo įstaiga (nuo 1996 akcinė bendrovė Lietuvos draudimas, 1999 visiškai privatizuota). Ji tebeturėjo (iki 10 dešimtmečio vidurio) privalomojo draudimo monopolį (šia forma draudė valstybinių ir nevalstybinių akcinių bendrovių kapitalą, keleivių sveikatą ir gyvybę bei gyventojų pastatus). Draudimo įmonių veiklos priežiūros funkcija suteikta Draudimo reikalų tarnybai prie Finansų ministerijos (1996 ji reorganizuota į Valstybinę draudimo priežiūros tarnybą, 2004 – į Draudimo priežiūros komisiją, 2012 likviduota, jos funkcijas perėmė Lietuvos bankas). 1993 atidarytas pirmasis užsienio draudimo bendrovės filialas (Estijos BICO). Draudimo bendrovių sparčiai daugėjo – 1993 pabaigoje veikė daugiau kaip 30, tačiau netrukus dalis jų bankrutavo dėl per mažo reikalaujamo įstatinio kapitalo, didžiulės prisiimtos rizikos, keliolika ar keliasdešimt kartų didesnės už realias galimybes atlyginti galimus nuostolius, bendrovių steigėjų atsakomybės trūkumo, noro kuo greičiau ir daugiau pasipelnyti, darbuotojų neprofesionalumo, netinkamo sukauptų lėšų investavimo, nepakankamos veiklos kontrolės. 1995 privačios draudimo bendrovės užėmė apie 1/3 draudimo rinkos. 1996 remiantis Europos Sąjungos praktika ir reikalavimais gyvybės draudimas atskirtas nuo ne gyvybės draudimo (kad gyvybės draudimo sukauptos lėšos nebūtų naudojamos turto draudimo žalai atlyginti ir atvirkščiai). Didžiausia draudimo įmonė Lietuvos draudimas 1996 užėmė 57,8 % draudimo rinkos, 1998 – 47 %. Daugėjo draudimo brokerių (ypač užsienio), plėtojosi perdraudimo paslaugos. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje draudimo įmones įkūrė kai kurie bankai.
Lietuvos draudimo rinka 21 amžiuje
Teisę vykdyti Lietuvoje draudimo veiklą turi draudimo bendrovės (akcinės, uždarosios akcinės ir Europos bendrovės), įsteigtos Lietuvoje, ir kitų Europos Sąjungos šalių draudimo bendrovės. Draudimo bendrovė negali verstis jokia kita ūkine komercine veikla, tik draudimu ir tiesiogiai su juo susijusia veikla – draudžiamųjų ir perdraudžiamųjų įvykių administravimu, tarpininkavimu sudarant draudimo ir pensijų kaupimo sutartis, konsultavimu draudimo ir perdraudimo klausimais, draudimo ir perdraudimo specialistų mokymu ir kvalifikacijos kėlimu, nekilnojamojo turto nuoma ir draudžiamo turto įvertinimu. Ne gyvybės draudimą vykdanti bendrovė negali vykdyti gyvybės draudimo, o gyvybės draudimą vykdanti bendrovė negali vykdyti jokio kito ne gyvybės draudimo, išskyrus draudimą nuo nelaimingų atsitikimų ir ligos atveju. Draudimo veiklos licencija draudimo bendrovei išduodama neribotam laikui ir galioja visose Europos Sąjungos šalyse. Draudimo bendrovė turi turėti ne mažesnį kaip 1 mln. eurų įstatinį kapitalą ir garantinį fondą, kuris gyvybės draudimo bendrovėje turi būti ne mažesnis kaip 3 mln. eurų, o ne gyvybės draudimo bendrovėje – ne mažesnis kaip 2 mln. eurų. Lietuvoje registruotos draudimo bendrovės gali perdrausti tik tos draudimo grupės, kurią vykdo pačios, riziką. Istoriškai susiformavę perdraudimo centrai yra užsienio valstybėse, todėl įstatymas numato galimybę Lietuvoje registruotoms draudimo bendrovėms savo prisiimtos rizikos dalį perduoti kitų šalių perdraudikams.
Lietuvos draudimo rinkoje 2007 pradžioje veikė 23 draudimo įmonės – 15 ne gyvybės draudimo ir 8 gyvybės draudimo (jos valdė 9 pensijų fondus), t. p. 100 draudimo brokerių įmonių (654 draudimo brokeriai), 7 kitų Europos Sąjungos šalių draudimo įmonių filialai ir 1 šalies draudimo brokerių įmonės filialas, Transporto priemonių draudikų biuras, ne gyvybės draudimo įmones vienijanti Lietuvos draudikų asociacija, Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacija, Lietuvos aktuarų draugija, Lietuvos draudimo brokerių įmonių asociacija, Nacionalinė draudimo brokerių įmonių asociacija, Draudimo brokerių rūmai. Veikti Lietuvoje neįsisteigus turėjo teisę kitose Europos Sąjungos šalyse įsteigtos 245 draudimo įmonės ir 2094 draudimo tarpininkai. 2006 Lietuvoje buvo sudaryta apie 4,2 mln. draudimo sutarčių (2005 – daugiau kaip 3,4 mln.), pasirašytos draudimo įmokos siekė daugiau kaip 1,4 mlrd. litų, apmokėta žala – 492,2 mln. litų (įskaitant gyvybės draudimo išperkamąsias sumas). Draudimo rinkoje vyrauja ne gyvybės draudimas: 2006 jis sudarė 68,7 % visos draudimo rinkos, 90,4 % draudimo išmokų išmokėta pagal ne gyvybės draudimo sutartis. Draudimo tankis (t. y. vienam gyventojui tenkančios pasirašytos draudimo įmokos) 2006 pabaigoje pasiekė 426 litų (2005 jis sudarė 306 litų), iš jų gyvybės draudimo – 134 litų, ne gyvybės draudimo – 292 litus. Draudimo rinkos plėtrą lėmė spartus šalies ekonomikos augimas, didėjantis vartotojų sąmoningumas ir ekonominis išprusimas, draudimo rinkos dalyvių kvalifikacija ir jų aktyvi veikla rinkoje. Lietuvoje įregistruotų draudimo įmonių bendras valdomas turtas 2007 pradžioje siekė 2,7 mlrd. litų (2006 pradžioje buvo 2,1 mlrd. litų). 83,6 % šio turto sudarė investicijos, iš jų į Vyriausybės skolos vertybinius popierius investuota 55 %, į kolektyvinio investavimo subjektų vienetus – 17 % lėšų. Draudimo įmonių bendras nuosavas kapitalas 2007 pradžioje siekė 586,3 mln. litų (100,0 mln. litų didesnis nei 2006 pradžioje), bendras įstatinis kapitalas – 390,7 mln. litų (81,5 mln. litų didesnis nei 2005); 80,8 % įstatinio kapitalo sudarė užsienio šalių kapitalas (daugiausia Lenkijos ir Danijos). Iki 2007 03 30 visos įmonės privalėjo prisitaikyti prie didesnių mokumo reikalavimų ir savo nuosavą kapitalą padidinti iki minimalaus garantinio dydžio – 3,2 mln. eurų (11,0 mln. litų). Bendras draudimo įmonių pelnas (po apmokestinimo) 2006 buvo daugiau kaip 35,3 mln. litų (2005 – tik 3,6 mln. litų). Pelningai dirbo 15 iš 23 draudimo bendrovių. Iš kitų Europos Sąjungos šalių draudimo įmonių filialų, kurie turėjo teisę teikti draudimo paslaugas, 2006 realią veiklą vykdė trys. Iš jų kredito draudimą vykdančių dviejų filialų pasirašytos draudimo įmokos sudarė 17,1 mln. litų, išmokos – 8,6 mln. litų, tradicinio gyvybės draudimo paslaugas teikiančio filialo pasirašytos įmokos siekė 1,9 mln. litų. Šių filialų pasirašytos įmokos sudarė 1,3 % (2005 – 0,8 %) Lietuvos draudimo įmonių pasirašytų įmokų. Kitų Europos Sąjungos šalių draudimo įmonės, teikiančios Lietuvoje paslaugas neįsisteigus, gyvybės draudimo srityje dažniausiai teikė tradicinio gyvybės draudimo, ne gyvybės draudimo srityje – dažniausiai jūrų transporto ir aviacijos, turto, civilinės atsakomybės draudimo paslaugas. Lietuvos draudimo bendrovė RESO Europa yra įsteigusi filialą Latvijoje (2006 jo pasirašytos įmokos siekė 3,9 mln. litų), teisę teikti paslaugas kitose Europos Sąjungos šalyse neįsisteigus turėjo trys Lietuvos draudimo įmonės (dvi ne gyvybės ir vien gyvybės draudimo), septynios draudimo brokerių įmonės.
ne gyvybės draudimas Lietuvoje
draudimo tarpininkų veikla Lietuvoje
3064
3125