draugỹstė, bičiulystė, etikoje – dorovinis jausmas, meilės žmonėms išraiška, pagrįsta emocijomis ir etnoso vertybinėmis nuostatomis; žmonių santykių tipas. Draugystei būdinga asmeniškumas, nuoširdumas, intymumas, pastovumas, individualus pasirinkimas. Ji pagrįsta interesų bendrumu, abipusiu prieraišumu ir dvasine giminyste. Nuo antikos draugystė traktuota įvairiai. Empedoklis apibūdino kaip jėgą, sujungiančią žemės, oro ir vandens elementus, iš kurių atsiranda daiktai. Platonas draugystę laikė gyvenimo principu. Aristotelis traktavo kaip gražų ir individualų jausmą, kuris įgyvendina gėrį. C. A. Helvétius draugystę grindė interesų bendrumu ir protingu egoizmu. I. Kantas teigė, kad draugystė yra abipusės meilės ir pagarbos pareiga. 19 amžiaus pabaigoje draugystė pradėta tyrinėti etnografijoje, psichologijoje, sociologijoje, apibrėžta kaip žmonių tarpusavio santykių tipas, kuris siejasi su visuomenės socialinė struktūra. Sociologijoje draugystė traktuojama kaip socialinė norma arba tokių normų sistema.
384