dravidų kalbos

dravdų kabos, genealogiškai izoliuota kalbų šeima, daugiausia paplitusi Indijoje ir Šri Lankoje.

Paplitimas

Dar vartojamos Afganistane, Pakistane, Pietų Afrikoje. Kalbančiųjų apie 170 mln. (20 a. pabaigoje). Dravidų kalbos – vienos Indijos ikiindoeuropietiškųjų kalbų (trečio–antro tūkstantmečio prieš Kristų rašto paminklai, dar neperskaityti). Atsikėlus arijams (apie 15 a. pr. Kr.) dalis senovės dravidų iš Indo žemupio ir vidurupio rajonų pasitraukė į Pietų Indiją ir Šri Lanką. Daugiausia kalbančiųjų telugų (rašto paminklai nuo 11 a.), tamilų (nuo 4 a.), malajalių (nuo 9 a.), kanarų (nuo 5 a.) kalbomis.

Dravidų kalbų grupės

Skiriamos dravidų kalbų 7 grupės: pietų (tamilų, malajalių, kodagų, kanarų, arba kanadų, kotų, todų), pietvakarių (tulų, belarių, koradų), pietryčių (telugų), centro (kolamių, naikių, pardžių, gadabų), kujų ir gondų (gondų, kondų, kujų, kuvių, mandų, pengų), šiaurės rytų (kurukhų, maltų), šiaurės vakarų (brahujų).

Gramatinės ypatybės

Dravidų kalbos yra agliutinacinės. Joms būdinga ilgieji ir trumpieji balsiai, retrofleksiniai priebalsiai (kai kuriose kalbose išnykę), 2 daiktavardžių klasės, nekaitomi būdvardžiai. Dravidų kalbos neturi priešdėlių ir intarpų. Gausu skolinių iš sanskrito, kitų gretimų indoiranėnų kalbų, anglų kalbos.

2703