drenãžas (angl. drainage < drain – sausinti), dirvožemio drėgmės pertekliaus šalinimas drenomis; ilgalaikė sausinamosios melioracijos priemonė. Drenos su drenažo įrenginiais sudaro drenažo tinklą, o drenažo tinklas su pagalbiniais hidrotechniniais įrenginiais – drenažo sistemą. Pagal drenų padėtį žemės paviršiaus atžvilgiu skiriamos šios drenažo rūšys: atrankinis drenažas (sausintuvai klojami tik žemiausiose paviršiaus vietose, ne visada laikantis tam tikros sistemos ir lygiagretumo), sisteminis drenažas (sausintuvai išdėstomi lygiagrečiai tam tikru atstumu – arime tankiau, pievoje rečiau), horizontalusis drenažas (mažo nuolydžio, beveik horizontaliomis drenomis vanduo nuleidžiamas į griovius, upes, ežerus), vertikalusis drenažas (vanduo nuleidžiamas gilyn į laidžius grunto sluoksnius arba siurbliais keliamas į žemės paviršių), mišrusis drenažas (susideda iš vertikalių ir horizontalių drenų). Drenažas gerina dirvožemio hidrofizikines ir fizines savybes, drėgmės, oro, šilumos režimą, struktūrą, lauko darbų mechanizavimo sąlygas, didina augalų derlingumą.
drenažo rūšys: a – horizontalusis, b – vertikalusis, c – mišrusis; 1 – gruntinio vandens lygis prieš drenavimą, 2 – gruntinio vandens lygis po drenavimo, 3 – horizontali drena, 4 – vertikali drena, 5 – vamzdinis šulinys, 6 – galerija
Drenažas buvo pritaikytas jau senovės Mesopotamijoje (2000 m. prieš Kristų), senovės Romoje (400 m. prieš Kristų). Europoje (Prancūzijoje, Anglijoje) šiek tiek daugiau drenuoti imta 17–18 amžiuje; drenažas ypač paplito 19 a., išradus mašiną keraminiams vamzdžiams gaminti.
Lietuvoje laukus drenuoti pradėta 1855. Iki 1940 buvo nudrenuota apie 18 000 ha. 2000 Lietuvoje buvo 2 619 000 ha drenuotų žemių. Paplitęs horizontalusis sisteminis drenažas; kalvotose vietose kartais daromas ir atrankinis drenažas.
2264