drẽvininkai, batininkai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstiečiai, kurių prievolė buvo miškuose įrengti dreves, prižiūrėti bites ir kopti medų. Retkarčiais keldavo ir inkilus spiečiui gaudyti.
Žinomi nuo 14 a. antros pusės. Savo bičių medžius žymėdavo tam tikrais ženklais. Naudojo geinį – prietaisą lipti į medį bičių apžiūrėti ar kopinėti. Privalėjo kasmet turėti po 20–24 dreves su bitėmis. Už jų priežiūrą nuo 16 a. antros pusės naudojosi valaku žemės.
Bajorui ar kitam feodaliniam savininkui duoklę mokėdavo medumi ir vašku (pusę derliaus). Nuo 16 a. antros pusės pamažu imta drevininkus versti lažininkais, nors 18 a. jų dar buvo.
Mažojoje Lietuvoje drevininkais buvo tik lietuvininkai.
2271