Dreyfuso byla (Drefuso bylà), Prancūzijos kariuomenės Generalinio štabo kapitono Alfredo Dreyfuso, melagingai apkaltinto šnipinėjimu Vokietijos naudai, byla ir jos sukelta politinė krizė.
A. Dreyfuso nuteisimas
Gimęs turtingoje žydų šeimoje, kuri po 1870–71 Prancūzijos–Prūsijos karo persikėlė iš Vokietijai atitekusio Elzaso į Paryžių, A. Dreyfusas (1859–1935) buvo apkaltintas šnipinėjimu Vokietijai. Prancūzijos kariuomenės karo teismas jį 1894 nuteisė katorgai iki gyvos galvos, bausmę atliekant Prancūzų Gvianoje Pietų Amerikoje; įrodymu tapo raštas Vokietijos karo atašė, nes šio rašto autoriaus rašysena buvo panaši į A. Dreyfuso. Jo šeima dėjo visas pastangas išgelbėti sūnų ir brolį, tvirtai tikėdama jo nekaltumu. Tačiau Prancūzijos viešoji nuomonė tam iš pradžių nebuvo palanki.
Alfredas Dreyfusas
Kaltinimai F. W. Esterhazy
1896 naujas Prancūzijos kariuomenės kontržvalgybos viršininkas pulkininkas Marie‑Georges Picquartʼas nustatė, kad rašto Vokietijos karo atašė autorius galimai buvo emigrantas avantiūristas iš Vengrijos majoras Ferdinandas Walsinas Esterházy. Prancūzijos aukštieji karininkai – karo ministras ir Generalinio štabo viršininkas – visaip kliudė M.‑G. Picquartʼo tyrimams ir, pasitelkdami meluojančius liudininkus ir suklastotus dokumentus, kategoriškai tvirtino, kad kaltas tik A. Dreyfusas. Jo gynėjus Prancūzijos dešinioji ir katalikiška spauda vadino žydijos agentais ir Prancūzijos karinės vadovybės šmeižikais, tarnaujančiais Vokietijai. Įtarimai privertė Prancūzijos karinę vadovybę F. W. Esterházy perduoti karo teismui, kuris paskelbė išteisinamąją nutartį.
Prancūzijos visuomenės reakcija
Prancūzijos kariuomenės generolų vykdytas spaudimas teismui paskatino rašytoją É. Zola paskelbti atvirą laišką Prancūzijos prezidentui F. Faureʼui, kuriame juos apkaltino melavimu, dokumentų klastojimu ir antisemitizmu. Prancūzijos aukštieji karininkai padavė É. Zola į teismą už karinės vadovybės įžeidimą, be to, rašytoją įnirtingai puolė Prancūzijos dešinioji ir katalikiška spauda; É. Zola buvo nuteistas 3 m. kalėti ir sumokėti piniginę baudą (vengdamas kalėjimo jis pabėgo į Didžiąją Britaniją).
M.‑G. Picquartʼas buvo apkaltintas tarnybiniais pažeidimais, atleistas iš Prancūzijos kariuomenės ir perduotas karo teismui. Išgąsdintas įtarimų F. W. Esterházy pabėgo į Londoną, nes būtent jis buvo A. Dreyfusui priskirto rašto autorius (Prancūzijos karinė vadovybė tai žinojo ir visą laiką melavo). Prancūzijoje politinė kova aštrėjo, prie jau anksčiau A. Dreyfusą gynusių radikalių respublikonų, vadovaujamų G. B. Clemenceau, ir socialistų (jų lyderis buvo J. Jaurèsas) prisidėjo nuosaikesni politikai.
Diskredituoti Prancūzijos aukštieji karininkai, dešinieji ir katalikų politikai bei spauda skelbė, jog F. W. Esterházy papirko žydai, o kaltinimai generolams silpnina kariuomenę Vokietijos grėsmės akivaizdoje. Prancūzijos visuomenė skilo į dreifusininkus ir antidreifusininkus, šiuos palaikė ir dalis Katalikų Bažnyčios hierarchų.
Bylos peržiūrėjimas
1899 buvo pradėta ieškoti kompromiso. Prancūzijos kariuomenės karo teismas paskelbė, kad dėl lengvinančių aplinkybių A. Dreyfusui katorga iki gyvos galvos pakeičiama 10 m. paprasto kalėjimo. Po šio sprendimo Prancūzijos prezidentas É. F. Loubet jį amnestavo. Tačiau tik 1906 A. Dreyfusas buvo reabilituotas ir grąžintas į karo tarnybą, iš kurios jis iš karto pasitraukė į atsargą.
Dreyfuso bylos reikšmė
Dreyfuso byla diskreditavo ne tiek Prancūzijos karinę vadovybę, kiek šalies dešiniuosius politikus ir Katalikų Bažnyčią. Kaip tik todėl Prancūzijoje 20 a. 1 dešimtmetyje J. L. É. Combes ir G. B. Clemenceau ministrų kabinetai įgyvendino antiklerikalinius įstatymus ir Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės. Prancūzijos valstybės ir visuomenės gyvenime įsitvirtino pasaulietiškumas (laicizmas).
L: G. Wormser La République de Clemenceau Paris 1961; D. Johnson France and the Dreyfus Affair London 1966; G. Whyte The Dreyfus Affair: A Chronological History London 2006.
2803