drobė
dróbė, dvinytis drobinio pynimo audinys iš ilgo linų pluošto arba pašukinių verpalų. Yra ir puslininė (medvilninė ir lininė) drobė, tik ji prastesnė. Pagal apdailą skiriama nebalinta, pusbaltė, dažyta ir marginta drobė. Nebalinta (žalia), balinta ir dažyta bei marginta plona drobė tinka siūti vasariniams drabužiams (suknelėms, kostiumėliams, vyriškiems marškiniams), balinta, storesnių lininių verpalų drobė – paklodėms, pašukinių verpalų drobė – portjeroms, takeliams, čiužiniams, palapinėms, vasarinės avalynės viršui. Vertingiausia yra plonų siūlų tanki drobė. Siuviniai iš drobės stiprūs, gerai sugeria drėgmę, higieniški, laidūs šilumai, dailūs ir lengvai skalbiami, tačiau glamžūs ir sunkiai drapiruojami. Pagal gamybos būdą drobė būna namų darbo ir pramoninė.
Istorija
Seniausi paprasto ar drobinio pynimo audeklo radiniai yra iš neolito laikotarpio. Artimuosiuose Rytuose rasta linų pluošto, datuojamo 7160–6150 pr. Kr., Europoje (prie dabartinės Šveicarijos ežerų) – 4000–2000 pr. Kr. Linai taip pat plito vidurinėje ir pietinėje Europos dalyje. Iki 1800 Vidurio ir Rytų Europoje drobės kaimuose austa palyginti mažai, labiau plito profesionalių amatininkų dirbiniai. 19 a. Vidurio ir Rytų Europoje audimo amatas išpopuliarėjo.
Lietuvoje
Drobę audė jau 1–4 a. po Kr. Viduramžiais Lietuvos drobė buvo žinoma ir kitose Europos šalyse. 18 a. Lietuvos dvarų profesionalūs audėjai (atkočiai) audė labai ploną, vadinamąją atkočinę, drobę. Veikė A. Tyzenhauzo manufaktūra Šiauliuose, 19 a. Oginskių – Strėvininkuose (netoli Aukštadvario), Zubovų – Joniškyje, K. Dombrovičiaus – Vilkijoje ir kitos. 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje dėl atsilikusių technologijų lietuviška drobė neišlaikė konkurencijos su kitų Europos šalių audiniais. Iki 19 a. pabaigos iš atkočinės drobės buvo siuvami nuometai, staltiesės, drobulės. Moterys daugiau drobės pradėjo austi po baudžiavos panaikinimo. Jos audė drobę marškiniams, patalynei, rankšluosčiams ir kitkam. Merginos nuo mažumės ausdavo pačios. Drobė buvo dovanojama dažniausiai per šeimos šventes (krikštynas, vestuves). Per vestuves jaunoji dalydavo drobės stuomenis tikėdamasi turtingo ir gero gyvenimo; kraičio drobės rietimų skaičius rodė jaunamartės turtinę padėtį, drobės grožis – nagingumą.
balinama drobė (1937, fotografas Juozas Timukas; Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)
20 a. 3–4 dešimtmečiais Lietuva buvo stambi linų pluošto gamintoja Europoje (antra vieta po Lenkijos); pramoniniu būdu drobę audė bendrovės Siūlas (Biržai) ir Kučinskis-Pabedinskai (Plungė). 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje daugiausia drobę audė bendrovės Linas Panevėžyje ir Linų audiniai Plungėje.
L: V. Savoniakaitė Audiniai kaimo kultūroje Vilnius 1998; P. Šalčius Raštai. Lietuvos prekybos istorija Vilnius 1998.
2597
1199