dróbių sáugojimas, 17 amžiaus–20 amžiaus pradžios lietuvių paprotys, būdingas Klaipėdos kraštui, retesnis Suvalkijos ir Žemaitijos kaimuose.
Balinamos drobės (balinimas) balandžio pabaigoje–gegužės mėnesį apie dvi savaites buvo tiesiamos pievoje netoli sodybų. Naktimis saugojo suėjusios dviejų ar trijų ūkininkų dukros, samdinės. Kartais susiręsdavo būstą: suremdavo dvejas duris, ant žemės pasiklodavo šiaudų. Prisirišdavo šunį. Merginas lankydavo vaikinai. Jei jos būdavo nebudrios, vaikinai drobes sumesdavo vieną ant kitos, sukeldavo į medžius ar net pakabindavo ant malūno sparnų. Merginos turėdavo jas išsipirkti. Per drobių saugojimą merginos buvo gąsdinamos, šokama ir dainuojama, pokštaujama. Dažnai vaikinai, pasilinksminę viename kaime, eidavo į kitą.
Drobių saugojimas buvo galimybė jaunimui susipažinti, vaikinams nusižiūrėti merginą į žmonas; pagal ištiestų drobių kiekį spręsdavo apie merginos darbštumą.
20