įvairių spalvų ir rupumo valgomoji druska
druskà, válgomoji druskà, nãtrio chlordas, NaCl, sūrūs bespalviai kubiniai kristalai. Gerai tirpsta bet kokios temperatūros vandenyje, gryna nedrėksta, su priemaišomis – drėksta. Gamtoje paplitusi kaip nuosėdinė uoliena (akmens druska) ir ištirpusi jūrų, ežerų, požeminiuose vandenyse. Jūros vandenyje yra vidutiniškai 3,5 % druskos (Baltijos jūroje prie Lietuvos krantų 0,6–0,8 %), druskinguose nenutekamuose ežeruose – iki 26 % (juose druska nusėda ant dugno; vadinama nuosėdine druska). Gaunama iš akmens druskos klodų ją susmulkinus (jei turi daugiau kaip 98 % druskos) ar ištirpinus vandenyje, po to išgarinus; iš druskos sūrymo (koncentruoto tirpalo) jį išplovus ir išgarinus; iš jūros vandens jį išgarinus ar iššaldžius.
Kasamoji druska dažniausiai turi priemaišų (kalio, magnio, kalcio chloridų, magnio ir kalcio sulfatų). Gryniausia druska gaunama garinant natūralius ar dirbtiniu būdu gautus ir išvalytus sūrymus vakuuminiuose garinimo aparatuose. Druska yra svarbi chemijos pramonėje. Iš jos gaunamas chloras, natris, natrio hidroksidas (natrio šarmas), natrio karbonatas (soda), natrio sulfatas, druskos rūgštis, chlorkalkės. Druska naudojama odos, muilo ir dažiklių gamyboje, keramikai glazūruoti, kaip nikelio elektrolitų priedas. Naudojama greitai gendantiems maisto produktams konservuoti, kaip prieskonis, gyvulių pašaro priedas. Per parą žmogus suvartoja 10–15 g druskos. Sergant kai kuriomis ligomis, pvz., inkstų, druskos vartojimas ribojamas. Kenksminga dozė – 5 g 1 kilogramui kūno masės. Druska maistui buvo vartojama jau prieš Kristų. Ji buvo svarbus mainų ir prekybos objektas, net mokėjimo priemonė (romėnų legionieriai samdiniai algas gaudavo druska).
836