Drùskininkai, miestas kurortas Lietuvos pietiniame pakraštyje, apie 7 km nuo Baltarusijos sienos; savivaldybės ir parapijos centras. Plotas 2241 hektaras. 12 755 gyventojai (2022).
vaizdas nuo Druskonio ežero kranto
Apie 82 % Druskininkų gyventojų lietuviai, apie 6 % – lenkai, apie 6 % – rusai, apie 4 % – baltarusiai, dar gyvena ukrainiečių, žydų ir kitų tautybių žmonių. Druskininkai įsikūrę apie 90 m aukštyje, abipus Nemuno ir Ratnyčios (Druskininkuose įteka į Nemuną). Miestą sudaro 6 dalys: senamiestis, Baltašiškė, Kalviškės, Kloniškės, Raigardas ir Ratnyčia. Miestą juosia miškai (daugiausia sausi pušynai); jie ir status Nemuno kairysis krantas saugo Druskininkus nuo šiaurės vėjų. Nemuno dešinysis krantas ties Druskininkais lėkštas, smėlėtas, į šiaurę nuo miesto yra paplūdimys. Druskininkų pietvakarinėje dalyje yra Druskonio ežeras, į pietus nuo jo – Mergelių Akių ežeras, į vakarus – Vijūnėlio tvenkinys, miesto rytinėje dalyje – Eglės, vidurinėje dalyje – Alkos, Ratnyčios tvenkiniai.
Druskininkų herbas
Plentai į Alytų, Gardiną, Lazdijus, Vilnių; tiltas per Nemuną, laivų prieplauka. Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės (pastatyta 1931), Šv. apaštalo Baltramiejaus (pastatyta 1910) bažnyčios, stačiatikių cerkvė (pastatyta 1865).
Juvelyrinių dirbinių, statybinių medžiagų, baldų, konditerijos gaminių gamyba, miško ruošos, medienos apdirbimo pramonė; mineralinio vandens pilstymo įmonės. Turizmas; turizmo ir verslo informacijos centras, viešbučiai, pensionai, svečių, poilsio namai, restoranai, kempingai.
Girininkija, ligoninė, Ryto gimnazija, Atgimimo mokykla, progimnazijos, pagrindinės, pradinė, amatų, muzikos, dailės, sporto mokyklos, Suaugusiųjų mokymo centras, Valstybės ir savivaldybių tarnautojų mokymo centras Dainava, 2 lopšeliai‑darželiai. Miesto, M. K. Čiurlionio memorialinis, Rezistencijos ir tremties relikvijų, J. Lipchitzo (Ž. Lipšico) žydų muziejai, muziejus Girios aidas, Mažoji galerija, V. K. Jonyno galerija, Vaikų dailės galerija. Laisvalaikio centras. 2 bibliotekos. Leidžiami laikraščiai Druskonis (nuo 1988), Druskininkų naujienos (nuo 2001). 2006 12 26 atidarytas vandens pramogų parkas, 2011 rugpjūčio mėnesį – Druskininkų uždarų kalnų slidinėjimo trasų kompleksas Snow Arena.
Druskininkai – balneologijos, purvo ir klimato terapijos kurortas. Sanatorijos Eglė, Grand Spa Lietuva, Mineral SPA Draugystė, sveikatos ir poilsio centras Vilnius, vaikų reabilitacijos sanatorija Saulutė, Druskininkų gydykla, karių reabilitacijos centras ir Sveikatos parkas. 9 mineralinio vandens gręžiniai (gylis 100–320 m, vandens temperatūra 11 °C); vanduo turi natrio, kalcio, chloro jonų, sulfatų (mineralizacijos laipsnis 3,8–53,4 g/l), jame yra šiek tiek dujų, organinių medžiagų, mikroelementų (jodo, geležies, magnio, bromo). Dzūkijos, Druskininkų gręžinių mineralinis vanduo prisodrinamas anglies dioksido ir pilstomas į butelius. 7 mineralinio vandens šaltiniai. Druskininkuose vienu metu gali gydytis ir ilsėtis apie 6000 žm., iš jų apie 4500 žm. – sanatorijose. Gydoma judėjimo ir atramos, virškinamojo trakto, širdies ir kraujagyslių, nervų sistemos, kvėpavimo takų, ginekologinės, odos, sąnarių ligos, medžiagų apykaitos sutrikimai. 2015 virš Nemuno įrengtas Lynų kelias. Druskininkų senamiestis yra urbanistikos paminklas.
sanatorija Sūrutis Druskininkuose (1982, architektai A. Šilinskas, R. Šilinskienė)
1787
Architektūra
Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia Druskininkuose (1931, architektas S. Szylleris; priekyje – skulptūra Vyturys, 1979, skulptorė D. O. Matulaitė, © LATGA, 2020)
Miesto centras stačiakampio plano. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje pastatyta medinių vilų, nedidelių sanatorijų, 1931 – mūrinė neogotikinė Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia (architektas S. Szylleris). Sovietų okupacijos laikotarpiu miestas plėstas pagal 1957 (architektas A. Mačiulis) ir 1978 (architektas P. Janulis) sudarytus bendruosius (buvusius generalinius) planus. 1999 parengtas naujas Druskininkų bendrasis planas (architektai S. Čereškevičius, N. Dičiuvienė, V. Stauskas ir kiti).
Svarbiausi 20 a. statiniai: sanatorijos – Nemunas (1970, architektai E. Tamoševičius, P. Adomaitis), Lietuva (1973, architektai V. K. Balčiūnas, A. E. Paslaitis ir kiti), sveikatos ir poilsio centras Vilnius (1976, architektai A. Šilinskas, R. Šilinskienė), raiškios plastikos ir originalių konstrukcijų balneologijos ir fizioterapijos gydykla (1980, architektas A. Šilinskas, R. Šilinskienė). Pagal 1970 projektą (architektas L. A. Dringelis) sutvarkytas gydomosios fizinės kultūros ir klimato terapijos (dabar Sveikatos) parkas. Ratnyčios pakrantėse įrengtas Saulės takas (V. Urnevičius), sutvarkytos Druskonio ežero pakrantės. M. K. Čiurlionio paminklas (1975, skulptorius V. Vildžiūnas, architektas R. P. Dičius; LSSR valstybinė premija 1976), dekoratyvinės skulptūros: Poilsis (1959, skulptorius J. Kėdainis), Ratnyčėlė ir Motinystė (abi 1959, skulptorius B. Vyšniauskas).
Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia Druskininkuose (1931, architektas S. Szylleris)
1173
Istorija
1635 minimas Druskinių kaimas. 1765 vadinamas Druskininkais (gyveno 6 šeimos). Druskininkų mineralinių versmių gydomosios savybės pastebėtos 18 amžiuje. 1830 Vilniaus farmacininkas Rumelis ir Vilniaus universiteto chemikas I. Fonbergas tyrė Druskininkų mineralinius vandenis, pažymėjo jų gydomąją vertę. 1837 patvirtintas kurorto steigimo planas. 1838 įkurta valdinė gydykla su 12 vonių, netrukus Ratnyčios dešiniajame krante pastatyta privati gydykla, namų atvykstantiems ligoniams. 1841 įsteigta Druskininkų gydytojų draugija stengėsi gerinti kurortinį gydymą. 1843 gydėsi apie 2000 žmonių. 1844 pastatyta mūrinė bažnyčia (nugriauta apie 1931, pastačius naują). 1851 atidarytas paštas, 1868 pradėjo veikti telegrafas. 1856 įsteigta sezoninė 30 vietų ligoninė. 1866 Druskininkai parduoti pulkininkui K. Štraudmanui. 1867 buvo 15 gatvių, 157 gyvenamieji namai, 40 krautuvių, per savaitę vykdavo 2 savaitiniai turgūs (1868 leisti prekymečiai), į Druskininkus atkelta valsčiaus valdyba, pradžios mokykla. 1871 dalis kurorto sudegė. Iki I pasaulinio karo Druskininkuose kasmet gydėsi apie 5000 žmonių.
Po karo veikė Ryto draugijos mokykla (uždaryta 1931). 1920 Druskininkus okupavo Lenkija; čia vasarodavo J. Piłsudskis. 1931 Lenkijos vyriausybė nupirko kurortą iš privačių asmenų. Išgręžus naujus gręžinius Druskininkuose kasmet gydydavosi apie 10 000 žmonių. 1939 10–1940 08 priklausė Baltarusijos Sovietų Socialistinei Respublikai; po to grąžinti Lietuvai.
Sovietų okupacijos metais (po II pasaulinio karo) iš Druskininkų į SSRS ištremti 38 žmonės. Apylinkėse veikė Dainavos apygardos Kazimieraičio ir Šarūno rinktinių (jas skyrė Nemunas) Lietuvos partizanai.
Kurortas plėstas, pastatyta naujų sanatorijų, gydyklų, tiltas per Nemuną; kasmet gydydavosi apie 100 000 žmonių, daugiausia iš SSRS. 1950–55 rajono centras. 1953 tapo respublikinio pavaldumo miestu, 1971 – respublikinės reikšmės kurortu. 1994 patvirtintas Druskininkų herbas. Nuo 2000 Druskininkai – savivaldybės centras. Druskininkuose gimė skulptorius J. Lipchitzas; čia gyveno (nuolat 1878–89, per atostogas iki 1910) M. K. Čiurlionis, 1899–1914 J. Čiurlionytė. 1844 Druskininkų kaime ir miestelyje buvo 214, 1850 – 250 gyventojų, Druskininkuose 1878 buvo 417, 1897 – 1 280, 1909 – 2 746, 1936 – 1 473, 1959 – 5 765, 1970 – 11 200, 1989 – 18 943, 2001 – 18 233, 2011 – 14 764, 2021 – 12 908 gyventojai.
Druskininkų miesto muziejus
1303
-Druskiniai