druskos rūgštis

drùskos rūgšts, vandeninis vandenilio chlorido HCl tirpalas. Bespalvis arba gelsvai žalias (nuo priemaišų), aštraus kvapo skystis. Drėgname ore rūksta. Molekulinė masė 36,461. Gaminama 36 % koncentracijos; tankis 1180 kg/m³. Tirpinant HCl vandenyje išsiskiria šiluma; tirpale HCl yra visiškai jonizuotas. Druskos rūgštis – viena stipriausių neorganinių rūgščių: tirpina daugelį metalų, reaguodama su metalų oksidais ir hidroksidais sudaro chloridus. Kitų rūgščių druskas (fosfatus, silikatus, boratus) veikiant druskos rūgštimi gaunamos atitinkamos rūgštys. Druskos rūgštis gaminama HCl dujas adsorberyje tirpinant vandenyje (HCl dujos gaunamos tiesioginės sintezės būdu iš vandenilio ir chloro arba sulfatiniu būdu iš natrio chlorido ir sieros rūgšties 500–550 °C temperatūroje, HCl t. p. susidaro kaip įvairių cheminių procesų šalutinis produktas). Chemijos pramonėje druskos rūgštis naudojama metalų chloridams ir organiniams junginiams, kuriuose yra chloro, gauti, chlorui regeneruoti, kaip katalizatorius, metalų paviršiams ėsdinti ir aktyvinti, maisto pramonėje ir medicinoje. Reikalinga virškinimui (skrandžio sultyse jos yra apie 0,4–0,5 %). Druskos rūgštis ir vandenilio chloridas yra nuodingi; dirgina akių ir nosies gleivinę, dusina, kenkia dantims. Vandenilio chlorido koncentracijos ribinė vertė 8 mg/m³ (ilgalaikio poveikio) ir 5 mg/m³ (trumpalaikio poveikio). Pramoniniu būdu druskos rūgštis pradėta gaminti 17 a., Johannui Rudolfui Glauberiui (Vokietija) atradus, kad natrio chloridas reaguoja su sieros rūgštimi.