dùjinė gangrenà (gangraena emphysematosa), ūminė infekcinė liga. Sukelia klostridijų (Clostridium) genties anaerobinės bakterijos (dažniausiai Clostridium perfringens, Clostridium novyi, Clostridium septicum).
klostridijos (Clostridium) – gangrenos sukėlėjos (3D vaizdas)
Dujinės gangrenos eiga tuo sunkesnė, kuo daugiau klostridijų rūšių ją sukelia. Užsikrečiama, kai klostridijų arba jų sporų patenka į žaizdą. Palankiausios sąlygos šioms bakterijoms daugintis ir sukelti dujinę gangreną yra giliose, traiškytose, užterštose žemėmis kojų, sėdmenų, pilvo žaizdose, į kurias sunkiai patenka oro. Patekus klostridijų į žaizdą dujinė gangrena gali prasidėti po kelių valandų arba 2–3 parų (kuo greičiau dujinė gangrena prasideda, tuo sunkesnė jos eiga). Klostridijos sparčiai dauginasi, dėl jų gaminamų toksinų ir dujų aplinkiniai audiniai ima smarkiai brinkti, juose susikaupia dujų. Tindami audiniai užspaudžia kraujagysles, limfagysles, sutrinka jų kraujotaka. Audiniai ỹra ir žūva. Jų irimo produktais, bakterijų toksinais apnuodijamas visas organizmas. Ligoniui stipriai skauda, veržia žaizdą ir apie ją.
Pažeista vieta vis labiau tinsta, oda įsitempia, būna blyški, šalta, vėliau joje atsiranda melsvų dėmių, pūslių. Spaudžiant pažeistą vietą juntamas traškėjimas dėl audiniuose susikaupusių dujų. Ligonio temperatūra pakyla iki 38–40 °C, dažnėja pulsas, kvėpavimas, mažėja kraujospūdis. Negydomas ligonis po 1–2 dienų miršta.
Gydomas ligoninėje izoliuojamas nuo kitų ligonių. Perpjaunami, atveriami dujinės gangrenos židiniai, šalinami negyvi audiniai, skiriama antibiotikų, leidžiama antigangreninio serumo, taikoma deguonies terapija.